Mūsuose, manau, labai paviršutiniškai vertinama pasaulio finansų krizė, peraugusi į ūkio krizę. O vertinti būtina ir ne tik vertinti, bet analizuoti ir daryti išvadas. Tai reikalinga tam, kad čia, Lietuvoje, tai įvertinę priimtume kuo naudingesnius sprendimus.
Dar iš inercijos daugelis mano, kad ši krizė, kaip ir ankstesnės, ateis ir praeis. Kad ji baigsis nė kiek neabejoju. Tik kiek ji truks ir kokios iš jos bus išmoktos pamokos bei padarytos išvados labai daug priklauso tik nuo mūsų. Nemanykim, kad šio pasaulio galingieji rūpinsis mūsų bėdomis arba mums padės. Neturėkime iliuzijų. Į krizę atvedė jie, o jos pasekmes turime šalinti mes. Tik mes ir niekas kitas privalėsime susitvarkyti su šios krizės padariniais. Ir tai pirmoji pamoka, kurią privalome įsisąmoninti. Jau dabar privalome pripažinti, kad daugelio taip liaupsinta laisvosios rinkos sistema, pagrįsta nežabotu vartojimu patyrė visišką krachą. Neatsakingas korporacijų ir jų vadovų elgesys su svetimais pinigais ir privedė prie šios krizės. Daug kalbama apie nepamatuotą bankų riziką finansuojant nekilnojamojo turto plėtrą ir kainų burbulo sukūrimą. Bet tai tik dalis tiesos. Antra, dar baisesnė tiesa, kuri nutylima, kad bankai dalino milijardines lėšas akcijų biržų žaidėjam (lošėjam), tuo pačiu dirbtinai sukeldami akcijų kainas ir praktiškai finansavo niekalą orą. Paprastai tariant, tos akcijos nebuvo tiek vertos, nes jos nebuvo padengtos realiu materialiu turtu. Į ekonominį gyvenimą buvo perneštos kazino gyvenimo taisyklės. Pasekmės katastrofiškos. Išvada: nežabotas saujelės pasaulio turtuolių superpelno vaikymasis ir valstybių valdžių korumpuotumas, leidžiant jiems tai nebaudžiamiems daryti, nublokš mūsų vystymąsį keletu dešimtmečių atgal. Kas svarbiausia šioje istorijoje, kad jų nusikalstamus veiksmus dabar apmokėsime visi.
Šiame pasauliniame procese Lietuva nėra išimtis. Manau, kad daugelis tėvynainių prisimena, kaip mums buvo aiškinama, kad būtina viską privatizuoti ir ne kam nors, bet būtina nors ir pusvelčiui parduoti užsieniečiams. Dar ir dabar girdime siūlymus, kad mokslo ir sveikatos įstaigas būtų gerai atiduoti privatininkam ir panašiai. Ką gi tuo pasiekėme? Gamyba sunaikinta, bankinis sektorius net pažeidžiant nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuris draudžia kuriame nors viename ūkio segmente vienos šalies dominavimą, atiduotas į skandinavų rankas, monopolistai siautėja rinkoje, monopoliai susikūrė net prekyboje, pavyzdžiui „Maximos“ grupė, jokios laisvos konkurencijos nėra, valstybinė nuosavybė tapo vagysčių objektu, o valstybinė valdžia paralyžuota korupcinių ryšių ir klanų įtakos. Pasekmės – saujelė turtingųjų turi neišpasakytus turtus, o 2/3 gyventojų skursta.
Ar tokios Lietuvos siekėme, ar to tikėjomės. Žinoma ne. Tačiau dabar ne apie tai, o kaip įveikti krizę ir iš šių skaudžių pamokų padaryti išvadas.
Būtina pripažinti, kad aklas kitų valstybių patirties kopijavimas neduos galimybių Lietuvai tapti pilnai nepriklausoma daugumos čia gyvenančių žmonių gerovės valstybe. Privalome stebėdami ir mokydamiesi iš pasaulinės patirties kurti savo raidos modelį. Trumpai jį apibūdinčiau taip: valstybės skatinama privati žmonių ir korporacijų iniciatyva su labai aiškia atsakomybe už veiklos padarinius. Aiški ir griežta pozicija, kad valstybė su savo valdžios institucijom skatina socialiai atsakingą rinkos egzistavimą su griežtu valstybės reguliavimu ir dominavimu finansų, energetikos, ūkio infrastruktūros sektoriuose. Taip pat valstybė pilnai atsako už mokslo – švietimo, sveikatos, socialines ir dalinai kultūros bei sporto, teisingumo bei žmonių ir valstybės saugumo sritis.
Manau, kad dabar svarbu ne tiek žaidimai su mūsų neišsivysčiusiom partijom ir dirbtiniu žmonių skaldymu į dešinę ar kairę. Matosi, kad partijos tiesiog neturi reikiamo lygio profesionalų, kokių reikalauja neeilinė, krizės iššaukta situacija. Tikslinga svarstyti galimybę apie solidžios, Nacionalinės antikrizinės specialistų ir politikų Vyriausybės suformavimą. To tiesiog reikalauja labai sudėtinga ir mums dar nežinoma situacija.
Esminiai ir neatidėliotini tokios Vyriausybės veiklos prioritetai yra sutvarkyti bankinį sektorių taip, kad būtų atnaujintas verslo finansavimas. Tam būtina įkurti valstybinį – komercinį banką, kuriame būtų sukoncentruoti valstybinio sektoriaus finansai. Įkurti antikrizinį fondą, kuris tarp gyventojų platintų vertybinius popierius su valstybės garantija. Įvesti griežtą komercinių bankų veiklos kontrolę, viešai skelbiant jų periodines veikos ataskaitas ir vadovų atlyginimus. Kaip vienkartinę priemonę paskelbti jų pelnus ir vadovų gautas išmokas už praėjusius penkis metus. Įstatymu uždrausti bankams krizės laikotarpiu iš gyventojų atiminėti būstus, nes kai dalino kreditus riziką prisiėmė abi pusės, o be to krizė prilygsta nenugalimų aplinkybių (pors mažor) situacijai. Tarp kitko, kitose valstybėse taip jau daroma.
Šalia bankų būtina labai greitai ir efektyviai suvaldyti monopolistus. Griežtai krizės sąlygomis neleisti didinti elektros energijos (tarp kitko, šiais metais visiškai nebuvo objektyvių prielaidų didinti elektros energijos kainos), šilumos, vandens ir kitų gyventojams tiekiamų paslaugų kainų. Panaikinti LEO Lt nusikalstamą sandorį ir energetikos įmonių kontrolę perimti valstybei.
Atkurti smulkų ir vidutinį verslą. Nustatyti, kad įmonė, kurios apyvarta 1 mlj. litų metam, nemoka jokių mokesčių, išskyrus „Sodros“. Paskelbti moratoriumą naktinei mokesčių sistemos pertvarkai, kol šalis pradės išeiti iš krizės. Sukurti visą eilę konsultacinių – pagalbos centrų, kurie praktiškai ir realiai padėtų verslui išgyventi, tame tarpe ir gaunant valstybės garantuotus mikro kreditus.
Valstybės tarnyboje per trumpą laiką atlikti esminę pertvarką, kurios rezultate būtų sutaupyta 30 % resursų, sumažinta institucijų ir suduotas smūgis korupcijai. Rimtai kovai su korupcija pertvarkyti STT ir FNTT, jas apjungiant ir suteikiant daugiau teisių bei sustiprinant jų kontrolę.
Suprantama, tai tik keletas minčių, kai reikia reaguoti į krizės iššūkius. Tačiau svarbiausia suprasti – paprasti receptai čia netinka ir juo labiau nemokšiški, nepamatuoti naktiniai sprendimai. Privalome pradėti rimtą diskusiją ir tik taip surasime geresnius sprendimų variantus.
Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius
