Neseniai rašytuose straipsniuose apie demokratiją ir laisvą rinką nagrinėjome demokratinės sistemos esmę. Tačiau manau, kad to, kas įvyko Lietuvoje per Europarlamento rinkimus, niekas nesitikėjo. Kaip bekalbėtų premjeras A. Kubilius, kad žmonės išreiškė pasitikėjimą Jo vadovaujamos Vyriausybės kursui, akivaizdu, kad demokratinė sistema Lietuvoje nebeveikia. Kai keturi iš penkių rinkėjų neateina į rinkimus, tai apie kokius rinkimus iš vis galime kalbėti. Tokie rinkimai yra pasityčiojimas iš pačios demokratijos esmės.
Valdžia sukuria tokias nevykusias taisykles, pagal kurias rinkimai įvyks, nors ir keletas rinkėjų į juos ateis. Piliečiai, kurie neina, mano, kad atkeršys jų siekių ir lūkesčių nepateisinusiai valdžiai. Rezultate jie padeda valdžioje esantiems (ir jų nemėgstamiems) toliau išsilaikyti postuose. Taip sukuriamas paradinės demokratijos modelis, kuris labai priimtinas visokiems šešėliniams klanams ir pilkiesiems kardinolams. Demokratijos antipodas yra mažumos valdžia. Jei gerai paskaičiuosime – tai Lietuvą po Sąjūdžio jau seniai valdo mažuma. Manau, kad mūsų buvimas ES todėl ir yra toks mistinis, kad niekam, pradedant nuo aukščiausios valdžios, nerūpi, kad šioje šalyje tikrai vyktų aktyvūs, laisvi ir lygūs demokratiški rinkimai. Dar juokingiau atrodo kai kurių visuomenininkų iniciatyvos neleisti V. Uspaskicho į Europarlamentą. Gerbiamieji, o kur Jūs buvote prieš rinkimus?
Labai pasigedau pirmųjų Valstybės asmenų (mėgstančių tuo pasipuikuoti) rimto agitacinio darbo, raginant žmones eiti į rinkimus. Nesuprantama, kodėl išrinktoji Prezidentė tam mažai skyrė savo dėmesio. Tačiau labiausiai stebina, kad pilną valdžios fiasko su šiais rinkimais, kuriuose Lietuvos rinkėjų aktyvumas yra žemiau pusės ES aktyvumo vidurkio, niekas iš valdžios vyrų nebando argumentuotai paaiškinti, o kokios išvados bus daromos ateityje. Pagal kol kas stebimą reakciją, atrodo jokių. Prisimenu, kai dar Seime buvo svarstomas rinkimų į Europos parlamentą įstatymas. Jau tada atrodė keista, kodėl nenumatyta bent minimali, pavyzdžiui 25% nuo visų rinkėjų, kvota tam, kad rinkimai būtų laikomi įvykę. Buvo paaiškinta, kad taip yra kitose ES šalyse. Pasirodo, kad tai ne tiesa, net penkiose ES šalyse galioja prievolė ateiti į rinkimus. Kvotos nebuvimas leidžia visiškai atsipalaiduoti valdžios žmonėms ir rūpintis tik saujele vieną ar kitą palaikančių ir per aritmetinę ekvilibristiką užsitikrinti amžiną buvimą valdžioje. Dar nepamirškime dalies partijų milijoninių dotacijų iš biudžeto bei oligarchinės žiniasklaidos paslaugų vieniems ar kitiems. Gauname labai aiškų fasadinės – valdomos demokratijos modelį. Jo įsigalėjimas gimdo susvetimėjimą ir vis didėjantį atotrūkį tarp piliečių ir valdžios, sistemos stagnaciją ir demokratijos išsigimimą į biurokratinę-oligarchinę santvarką.
Kai kas gali pagalvoti: o ką tai bendro turi su mano konkrečiu gyvenimu? Turi. Ir labai tiesioginį ryšį. Tokioje nedemokratinėje sistemoje, kur tavo gerbūvis priklauso nuo geresnės vietos sąraše, o tai priklauso nuo partijos vado. Į pradžią – kaip taisyklė, pakliūna ne darbščiausi ir principingiausi, o patogiausi. Tarp patogių vadams retai sutiksi gabius, bet dažnai – tylius vidutinybes. Todėl nereikia stebėtis, kai prie tokios sistemos mūsų politikoje ir valstybės tarnyboje knibždėte knibžda baikščių vidutinybių. Čia ir slypi Lietuvos toks skausmingas kritimas į bedugnę krizės sąlygom. Būtent čia ir slypi visos problemos, susijusios su krizės įveikimu. Lietuvoje per dvidešimt metų susikūrė sistema, kuri nebevertina išsilavinimo, gyvenimo patirties, principingumo, proto, darbštumo, o labai sparčiai daugina vidutinybes. Negi ne todėl ministrai už reprezentacines lėšas sugeba pirkti kojines, batus ir net tualetinį popierių, o parlamento nariai valgyti ir važinėti taksi su savo padėjėjais. Suprantu Lietuvos žmones, kurie per savaitę prisižiūrėję šitų spektaklių jau niekuo nebetiki ir protestuoja rinkimų dieną likdami namuose. Tarp kitko, reikia pastebėti, kad vis tik nors ir Prezidento ir Europos parlamento rinkimų agitacija buvo nuobodi. Tai vėl gi pačių politikų ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nuopelnas. Tačiau, kai kažkas tai (autoriui tai žinoma) bijodamasis antro Prezidento rinkimų turo sugebėjo užsukti žiniasklaidą ir sukurti intrigą, tuo pasiekdamas, kad antro Prezidento rinkimų turo nereikėjo. Tai tik įrodo, kad jei būtų norėta, aktyvumas Europos parlamento rinkimuose galėjo būti ženkliai didesnis. Kyla klausimas: ko tuo siekiama? Ogi prognozuojamo rezultato bei piliečių visiškos apatijos. Nes jei žmonės, atėję į rinkimus drąsiai pasakys ne tiems, kurie kūrė LEO Lt, ne tiems, kurie naktimis žlugdė smulkųjį ir vidutinį verslą ir ne tam, kuris lakstė ir slapstėsi nuo lietuviškos teisėsaugos Rusijoje. Kyla didelis pavojus, kad žmonės pasijus turintys galių, pasijus šalies šeimininkais. Supras, kad jie, o ne LEO, Dujotekana, Rubikonas ir kiti yra politikų darbdaviai. O su tokiais žmonėmis – savo šalies šeimininkais, reikės kitaip elgtis ir jų klausyti. O mūsų valdžios vyrai taip nemoka. Bet ką čia gąsdinu. Matomai Lietuvoje dar ilgai (o gal ir niekada) taip nebus. Tad reikia valdžiai ir toliau bijotis tikrųjų šeimininkų, kuriems ji sėkmingai tarnavo, tarnauja ir, atrodo, tarnaus...
Tačiau daug kam iš mūsų vis tiek reikia gyventi šioje žemėje. Yra keli pasirinkimai: į nieką nekreipti dėmesio arba vis tik žadinti žmonėse pagarbą sau ir aplinkiniams. Suprantu, kad tai sunkus ir nedėkingas užsiėmimas, bet tie, kurie per amžius Lietuvoje stengėsi, kad mūsų Tauta išliktų, irgi nesitikėjo greitų pergalių. Demokratinė sistema neegzistuoja be aktyvaus ir vieningo piliečio, be stiprių bendruomenių tiek mieste, tiek kaime. Būtent mes, žmonės, turime suprasti, kad tolimesnis mūsų skaldymas, pjudymas, susvetimėjimas yra tolygus valstybės – Lietuvos praradimui. Geresnio gyvenimo kiekvienam iš mūsų nebus, jei bendrom pastangom nepasieksime keleto svarbiausių dalykų. Tai, kad mūsų rinkta valdžia vis tik bijotųs, gerąja šio žodžio prasme, mūsų žmonių, o ne oligarchų, tada ir tarnaus daugumai. Ir mes patys turime vieni kitiems padėdami suprasti ir išmokti atsirinkti valdyti valstybę pavesti patiems tinkamiausiems, išmintingiausiems, protingiausiems, drąsiems bei žmogiškiems. Neberinkti pilkybės, vidutinybių ir melagių, jau nekalbant apie vagis. Tai taip paprasta pasakyti, o labai sunku pasiekti. Bet verta stengtis. Pabaigai Jūsų diskusijai: manau, kad tikslinga įvesti konstitucinę prievolę – privalomą visų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Juk negali būti tik teisės, egzistuoja ir pareigos. O žengę šį žingsnį mes tikrai pereisime prie realios valdžios kontrolės ir sukūrsime demokratiją žmonėms, o ne tik oligarchams.
Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
