Net ir socialinių projektų metu jis neišvengia klausimo kaip tapti žvaigžde. Kad ir ką darytų – dainuotų, vaidintų teatre ar kine, dalyvautų socialinėje akcijoje – jo iniciatyvos sulaukia milžiniško susidomėjimo.
Andriaus Mamontovo dainos vadinamos vienu iš nedaugelio dalykų, jungiančių tėvus ir vaikus, o jo interviu net ir be skandalingų detalių yra žurnalų ir televizijos laidų sėkmės garantas. Į Gargždus kartu su projektu „Nebijok kalbėti“ Andrius atskubėjo vos prieš dvi dienas grįžęs iš Afrikos. Paprašytas tapti „PraBangos“ svečiu vienas mylimiausių lietuvių atlikėjų mielai sutiko – apie savo darbų turtingą kasdienybę jis mūsų laikraščio skaitytojams paskutinį kartą pasakojo prieš gerą penkmetį.
Populiarumas – skleisti pagalbai
– Interviu „Bangai“ davėte prieš penkerius metus. Tuomet Gargžduose koncertavote, o ir pokalbis sukosi daugiausia apie muziką. Šiandien jus dažniau matome kaip projektų iniciatorių, kino, teatro aktorių. Kuriai veiklai atiduodate daugiausia savęs?
– Pagrindinė mano veikla ir toliau yra muzikinė. Tiesiog šiuo metu kūrybiniame gyvenime yra šiokia tokia pauzė - kuriu naują albumą ir noriu tikėti, kad iki vasaros pabaigos jį įrašysiu. Tačiau vien muzikos man neužtenka. Kad gaučiau įkvėpimo ar temų dainoms, turiu visomis prasmėmis išnaudoti gyvenimą. Pats rašau tekstus, todėl norisi naujų įspūdžių, naujų patyrimų. Užsiimdamas visuomenine veikla gaunu ne tik įkvėpimą, bet tuo pačiu galiu „persijungti“ į kitą sritį. Man tai yra ir visada buvo didžiulis malonumas. Su teatru save sieju jau 14 metų – tiek trunka „Hamleto“ gastrolės po visą pasaulį. Beje, dar ir šiemet vyksime užsienin – penktąjį kartą pasirodyti Rusijos publikai. Tačiau šalia kūrybinio gyvenimo yra ir visuomeninis. Matydamas įvairias problemas, noriu prisidėti jas spręsdamas.
– Akivaizdu, kad jūsų vardas jau seniai tarnauja viskam, ko imatės. Kaip nubrėžiate ribą tarp komercijos ir saviraiškos?
– Aš tiesiog suvokiu, kad populiarumą gavau ne tik tam, kad pats juo mėgaučiausi. Gyvenime buvo momentų, privertusių susimąstyti, jog populiarumą galima panaudoti ne tik kaip malonumą sau, bet taip pat kalbėti apie visiems svarbius klausimus. Taip turiu daugiau šansų būti išgirstas, prisidėti prie problemų viešinimo. Tai man tarsi savotiška tribūna.
Afrikoje šokiravo skurdas
– Paskutinė kelionė į Zambiją taip pat buvo susijusi su socialine veikla. Kokia tai idėja?
–Jau kurį laiką bendradarbiauju su visame pasaulyje veikiančia organizacija „Gelbėkit vaikus“. Jos atstovai Lietuvoje mane pakvietė pakeliauti po Afriką, aplankyti toli nuo civilizacijos esančius kaimus. Zambijoje buvome pirmieji baltaodžiai, kuriuos pamatė tenykščiai žmonės. Jie gyvena savo pirmykščiame bendruomeniniame pasaulėlyje, uždirba vieną dolerį per mėnesį ir beveik nenaudoja pinigų... Šalyje jaučiama didžiulė švietimo stoka, gyvuoja baisūs prietarai dėl higienos laikymosi, sveikatos, tarpusavio bendravimo, dėl ko net miršta žmonės. Trūksta paprasčiausių medikamentų ir švaraus vandens.
– Kuo prie šių problemų sprendimo gali prisidėti Lietuva?
– Aišku, mes negalime išgelbėti visos Afrikos, bet vien parodytas dėmesys vietiniams žmonėms jau yra pagalba. Zambijoje dirbantys organizacijos atstovai su nuostaba priėmė mūsų, tokios mažos šalies atstovų, vizitą bei džiaugėsi, jog mums įdomus skurdžios tautos likimas. Nemanau, kad labdaringa idėja pavyks surinkti dideles sumas, tačiau tikiu, kad Lietuvoje atsiras norinčių padėti. Tai bus mūsų gražus gestas, juk gal vieną dieną mums prireiks jų pagalbos.
Lietuvoje laiko patriotizmas
– O civilizacijos turtų pertekę lietuviai iš savo šalies evakuojasi...
– Kartais iš tiesų sveika pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurie išvis neturi nieko. Zambijoje net neįsivaizduojama, kas yra televizorius, o mažam vaikui didžiausiu džiaugsmu ir žaislu tampa plastikinis butelis. Suvoki, jog mes kartais paprasčiausiai užmirštame, kiek nedaug tereikia norint būti laimingam. Aišku, kiekvienoje šalyje žmonės mąsto pagal tos šalies mastelį, tačiau dažnai neįvertina, ką turi. Man tenka daug keliauti, todėl žinau, kad mes gyvename labai gražioje šalyje kartu su puikiais žmonėmis. Turime gražią gamtą, unikalią istoriją ir vis tiek nesame iki galo laimingi. Pasiduodame neigiamiems dalykams, kurie iš tiesų labai lengvai įveikiami.
– Negi aplankius penkiasdešimt šalių niekada nekilo noras viską mesti ir su šeima kurioje nors iš jų pasilikti?
– Ne, nebuvo. Mano vieta yra čia. Aš noriu rašyti dainas lietuvių kalba, nes man tai labiausiai patinka. Esu Lietuvos atlikėjas ir dainuoju žmonėms, kurie kalba lietuviškai. Šia kalba geriausiai išreiškiu save, ir pas mus tikrai yra ką veikti.
– Tad kokie jūsų ateities planai?
– Pirmiausia noriu išleisti albumą. Apie ką jis bus, neatskleisiu – išgirsite. Juk negalima kalbėti apie bandelės skonį, kol ji nėra iškepta. Kai iškeps, galėsime paragauti ir po to aptarti.
– Andriau, kas Jums yra prabanga?
– Prabanga man... grįžti iš kelionės ir atsigulti į savo lovą. Tai yra geriausia vieta pasaulyje. Galimybė užmigti ant savo pagalvės, savo kambaryje, savo namuose.
Jolanta VENSKUTĖ
