Evelina Kazakevičiūtė
Mes labai norime laimėti „Euroviziją“, bet to visai nelinkime savo atlikėjams ir su malonumu sudirbame bet kurį, kuris nepasiekia pergalės. Šis amžinas neapsisprendimas, ko norime, yra mūsų nacionalinė tragedija. Taip interviu LRT.lt teigia muzikantas Andrius Mamontovas.
„Eurovizijos“ finalą jis sako būtinai žiūrėsiąs per britų televiziją, kur į šį renginį žmonės žvelgia linksmai, o dieną džiaugsis kitu muzikiniu reiškiniu – paties prieš šešerius metus iniciuota ir po pasaulį ganėtinai sparčiai plintančia Gatvės muzikos diena. Pasak A. Mamontovo, tai diena, kai savo miestą regi kitaip, o gatvės būna pilnos ne tik muzikos, bet ir teigiamų emocijų.
Visų pirma noriu klausti apie tai, kuo šiandien gyvena Lietuva – „Euroviziją“. Jūs pats buvote komisijos narys, kuomet rinkome savo šalies atstovą, balsavote už Andrių Pojavį. Kodėl?
Taip, aš iškart buvau už jį, man jis patinka. Jis yra įdomus, jis yra kitoks, jis turi gerą dainą. Jis pateikia puikų, nuoširdų atlikimą, nežaidžia fejerverkais, kurių yra pilna „Eurovizija“.
Žiūrėjau pirmą „Eurovizijos“ pusfinalį. Visi pasirodymai jame buvo tokie chrestomatiškai teisingi, tvarkingi, pagal visus šablonus. Ir labai gerai, kad jis pakliuvo į tokią kompaniją – iškart išsiskyrė iš kitų. Jo pasirodymas buvo iš esmės kitoks ir jis buvo pastebėtas.
Tai, kad internete atsirado jo pasirodymo parodija, yra labai geras ženklas, reiškiantis, jog buvome pastebėti. Dar ir šiandien galima rasti „LT United“ parodijų. Jos byloja, kad daina „kabina“, pasirodymą atsimena, o tai yra labai svarbu.
Galėčiau išskirti keletą ritmų, kuriais yra grįstos praktiškai visos „Eurovizijos“ dainos: baladės ritmas, turkiškas ritmas ir dabar atsiradęs šiuolaikinės šokių muzikos ritmas. Iš esmės yra labai aiškūs segmentai, iš kurių sudėlioti visi pasirodymai.
Kai pražiūri jų šitiek ir ateina laikas balsuoti, balsuoji už tai, ką įsiminei. Idealu, kai įsimeni gerą dainą, nes tai – dainos konkursas. Gali įsiminti gerą balsą. Ir paskui dar gali įsiminti įdomų sceninį sprendimą. Pavyzdžiui, Dimą Bilaną, išlendantį iš fortepijono. Tokie sprendimai sukuria įspūdį, kurį atsimeni. Ir kai ateina laikas balsuoti, tai nulemia tavo pasirinkimą.
Kuomet tarp tų visų fejerverkų išeina simpatiškas jaunuolis ir paprastai, be specialiųjų efektų, padainuoja paprastą dainą, ją atsimeni. Nors manau, kad finale jis turės kelis panašaus tipo konkurentus. Bet pirmame pusfinalyje nebuvo jokio panašaus atlikėjo. Todėl jis buvo pastebėtas.
Taigi A. Pojavio pasirodymas Lietuvos atrankoje ir „Eurovizijos“ pirmojo pusfinalio atrankoje jums paliko tokį pat – gerą įspūdį?
Taip, nes labai daug nulemia žmogaus savybės. Jeigu žmogus turi charizmą, jis ją turi visą laiką. Televizijos ekrane tai matosi. Jis yra charizmatiškas. Į jį įdomu žiūrėti, net jei jis nieko nedaro.
Žadu finalą žiūrėti per britų televiziją, BBC Three kanalą. Ten komentuoja du komikai – jie prideda tiek spalvų! Jie pakomentuoja kiekvieną pasirodymą tikrai neįžeidžiančiai, bet labai juokingai. Apie A. Pojavį pasakė taip: o dabar dainuos vyrukas su šokančiais antakiais; jo antakiai šoka taip, kad jam net nereikia šokėjų – tai yra nuostabu! Ir smagu, kad pastebimi tokie dalykai, žmonės į tai pasižiūri linksmai.
Kartais atrodo, jog mums Lietuvoje „Eurovizija“yra nacionalinė tragedija. Mes taip norime laimėti ir su tokiu malonumu sudirbame bet kurį, kuris nepasiekia, ko siekta… Mes taip norime laimėti ir sykiu taip to nelinkime savo atlikėjams, atvirkščiai, linkime, kad jie prasmegtų, paslystų. Tai yra nacionalinė tragedija – amžinas neapsisprendimas, ko mes iš tikrųjų norime: ar linkime atlikėjui gero, ar linkime, kad jis prasmegtų skradžiai žemę.
Tuo metu Vakarų pusėje tai yra tiesiog pramoga –žmonės žiūri su šypsena, niekas nesmerkia tų atlikėjų, kurie gal nepakliuvo į finalą ar neužėmė aukštesnės vietos. Ten niekada nebūna tokio nacionalinio masto tragedijos. Mūsų krašte – gerokai iškreiptas požiūris. Reikėtų žiūrėti labai lengvai – jis pasirodė puikiai, įsiminė, visi pastebėjo, paminėjo Lietuvą kelis kartus. O ta dainos parodija, kur suvaidintas vaizdelis, yra puiki, super!
Jūs jau užsiminėte apie lietuvių psichologines nuostatas mūsų atlikėjų atžvilgiu. Mes nuolat saviems žeriame kritiką. Kaip manote, kokia bus tautiečių reakcija, jei vis dėlto A. Pojaviui nepavyktų iškovoti aukštos vietos?
Jis turi vieną privalumą – gyvena Italijoje, ir jam visiškai nesvarbu, kas ir ką apie jį šneka. Jis nejaučia psichologinio spaudimo. Tai jam padeda.
Artistas geriau pasirodo, kai jis jaučia palaikymą. Kai jis jaučia panieką, pažeminimą, tada nėra jokios motyvacijos pasirodyti geriau. Taip žiūrėdami į savo atstovus mes gerokai numušame jų motyvaciją.
Kai mes važiavome į „Euroviziją“ su „LT United“, aš visų kelis kartus primygtinai paprašiau: būkit geri, neskaitykite nieko, ką apie mus rašo, jokių atsiliepimų. Jeigu smalsu, paskui, kai grįšite, galėsite paskaityti, o kol nesudalyvavome, neskaitykite ir nežiūrėkite, ką daro kitų šalių atstovai, – tai irgi didžiulis pavojus. Kai pamatai, jog kažkas pasirodė efektingai, pradedi galvoti – o siaube, aš taip tikrai neįstengsiu. Žinau, kad anuomet iš visų sunkiausiai tvardėsi Arnoldas Lukošius, kuris pasislėpęs vis tiek viską žiūrėdavo, skaitydavo, pranešdavo, kad kažkas kažką parašė. Sakiau – Arnodai, aš nieko nenoriu girdėti.
Ten buvo toks parkelis, mes sėdėdavome ir lošdavome kortomis, kad tik nežiūrėtume, ką daro kiti. Tą „Euroviziją“ aš pamačiau tik grįžęs namo, per DVD. Net nežinojau, kokios buvo dainos, išskyrus tas prieš mus ir po mūsų – šiuos pasirodymus matėme iš užkulisių.
Aš tą patį ir A. Pojaviui sakiau. Po „Eurovizijos“ atrankos Lietuvoje jis man parašė: ką man dabar daryti, aš turėsiu čia dalyvauti. Mano du pirmi patarimai buvo: jokiu būdu neskaityk nieko apie save ir nesidomėk jokiais kitais atlikėjais, nes tik taip gali gerai pasirodyti. Aišku, jis kitądien man parašė: na, taip, buvai teisus – paskaičiau apie save... Žodžiu, jis padarė viską atvirkščiai. Tada ir supranti, kad žmogus dažniausiai mokosi iš savo klaidų.
Esu prieš tai dalyvavęs konkursuose, jau buvau išmokęs tą pamoką – net jei labai smalsu, jokiu būdu negali elgtis kaip žiūrovai. Turi elgtis kaip dalyvis ir galvoti tik apie savo pasirodymą. Duok, Dieve, kad jam šeštadienį pasisektų.
Šeštadienį vyksta ne tik „Eurovizija“, bet ir jūsų inicijuota Gatvės muzikos diena. Kodėl ji yra reikalinga?
Manyčiau, to reikėtų klausti visų, kurie dalyvauja. Tai yra kažkoks unikalus atvejis. Aš tam daviau tik pradinį impulsą, o visa kita dabar jau priklauso nuo kitų. Dabar aš pats džiaugiuosi, einu į miestą, klausau, žiūriu, kur, kas, kaip vyksta. Tai yra diena, kai savo miestą matai kitaip.
Aš visą gyvenimą gyvenu Vilniuje, pažįstu visas senamiesčio gatveles ir užkampius, tomis gatvėmis esu ėjęs šimtus tūkstančių kartų. Kai tos gatvės pilnos muzikos, jos atrodo visiškai kitaip. Tai tas pats kaip muzika filmui – pakeisk muziką filme, ir žiūrėsi jį visiškai kitaip. Jis turės visiškai kitą nuotaiką, įspūdį, tas garsas kartais mums leidžia aplinką, kurioje esame, pajusti kažkaip kitaip. Gatvės muzika suteikia miestui kitą nuotaiką.
Muzika slopina agresiją, skatina bendravimą. Gatvės muzikos dieną vyrauja gera nuotaika, būna tikrai pakankamai daug pozityvių emocijų. Žmonės tuo gali pasimėgauti ir pagalvoti, kad galbūt verta taip gyventi kiekvieną dieną.
Kaip manote, ar tai yra priežastys, dėl kurių šis reiškinys plinta ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį?
Iš dalies taip. Aš manau, kad žmonės kartais tik pasąmoningai tai suvokia... Aš tik po kurio laiko supratau, jog, atvažiavęs į nepažįstamą miestą ir pamatęs ten grojančius muzikantus, iškart jaučiuosi to miesto dalimi. Jaučiuosi geriau nusiteikęs, viskas atrodo ne taip svetima. Muzikantai, kurie groja gatvėje, dažniausiai skleidžia gerą energiją. Dažnai tai būna laisvi žmonės, keliaujantys, nepriklausomi nuo nieko, kartais juokaujantys. Tu praeini pro šalį, girdi jų pasirodymą tik minutę, bet paskui tą nuotaiką nešiesi toliau. Tai viena iš priežasčių.
Man norėjosi, kad gatvės muzikos Vilniuje būtų daugiau. Mes turime fantastišką senamiestį. Kiek žinau, Rytų Europoje tai turbūt yra vienas didžiausių senamiesčių, išlikusių po Antrojo pasaulinio karo, jis buvo vienas iš mažiausiai sugriautų. Ir kalbu nebūtinai apie pagrindines senamiesčio gatves, yra ir šalutinės. Kartais eini, ir kažkas tiesiog sėdi, groja gitara, nusišypsai. Visada yra gera emocija.
Aišku, yra aplinkiniai gyventojai, kurie supyksta ir iškviečia policiją. Bet pašaliniam praeiviui gatvės muzika, man atrodo, sukelia tik geras emocijas.
Ar tikite, jog kada nors visame pasaulyje tą pačią dieną gatvėse suskambės muzika?
Tai būtų neįtikėtina. Ir, tiesą sakant, absoliučiai įmanoma. Tai tėra komunikacijos klausimas. Aišku, tai neplinta taip greitai. Bet štai Gruzija jau antrus metus iš eilės dalyvauja ir prijungė dar vieną miestą. Pernai buvo tik Tbilisis, šiemet jau ir Batumis – Gruzijos didžiausias ir garsiausias kurortas. Vadinasi, vyksta judėjimas į priekį.
Minske yra daug jaunų, nuostabių žmonių, kurie neturi progos pasireikšti – režimas, politinė situacija, yra ne visada palanki laisvai saviraiškai. Man teko būti Minske, kai ten pirmą kartą vyko Gatvės muzikos diena. Man labai patiko, buvo nuostabi atmosfera. Ir matėsi, jog visi taip nusiteikę – geras jausmas. Jie atvažiuoja čia, nes jų šalyje Gatvės muzikos diena vyksta rugsėjo mėnesį.
Mes nuolat deramės su Minsku ir su Ryga, sakome – būkit geri, perkelkit į tą pačią dieną. Bet Rygai labai patiko idėja ir jie pritaikė ją savo miesto – Rygos dienoms. Tai nieko nekainuoja, o turi visą programą. Taigi jie šitaip sugudravo. Bet, aišku, mes bandysime juos šnekinti ir toliau. Jeigu Gatvės muzika diena vyktų visur vienu metu, būtų daug didesnis rezonansas. Kaip ir Lietuvoje – tai vyksta 60 miestų ir miestelių. Tai yra neįtikėtinas skaičius.
Su kokiais sunkumais susiduria lietuvių bendruomenės, organizuodamos Gatvės muzikos dieną kitose šalyse?
Kai kurios lietuvių bendruomenės pasaulyje, pavyzdžiui, Briuselio lietuvių bendruomenė, dalyvauja nuo pat pirmos dienos. Ten, man atrodo, jau pirmais metais žmonės išėjo į gatves, pradėjo groti, ir juos „supakavo“ policija, nes jie neturėjo leidimo. Kitais metais jie grojo ambasados kieme. Yra kelios aktyvios lietuvių bendruomenės. Kai kuriose šalyse negali atsistojęs groti bet kur, turi priklausyti gatvės muzikantų profsąjungai, turėti specialų leidimą, programa turi būti patvirtinta. Tai ganėtinai sudėtinga.
Vadinasi, kad jūsų svajonė išsipildytų, kai kuriose šalyse reikia įveikti biurokratijos aparatą?
Kai kur – taip. Bet aš galvoju, kad kartais gera idėja peržengia visus biurokratinius trukdžius. Šiemet Gatvės muzikos diena vyks Kopenhagoje, Londone, viename Austrijos mieste, jau kelintus metus iš eilės lietuviai susirenka Čikagoje. Po truputį susirenka ir ten, kur yra aktyvios bendruomenės – Glasgow, Dubline. Aišku, ten leidimo nereikia, ir taip gatvės pilnos grojančių muzikantų. Bet tą dieną prisideda dar ir keli lietuviai.
Galima pastebėti, jog plečiasi alternatyvių iniciatyvų ratas – prie Gatvės muzikos dienos prisijungė Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas, Nacionalinis kraujo centras ir pan. Tai tampa ne vien muzikiniu, kultūriniu, bet ir socialiniu reiškiniu. Ar taip nenutolstama nuo pradinės šventės idėjos?
Mes iš visų jėgų stengiamės tai šiek tiek pristabdyti, mums nesinori paversti Gatvės muzikos dienos kažkokia socialine akcija. Vis tik pirmoje vietoje – muzikavimas gatvėje. Bet, pavyzdžiui, Kraujo centras sako – mes ten rodysime savo programą. Jie patys ten gros. Tada sakome jiems – prašom.
Kokios yra Gatvės muzikos dienos puoselėjamos vertybės?
Pirmiausia tai – pagarba. Turi gerbti žmogų, kuris groja netoliese. Jeigu bandai perrėkti kitą savo garsu, tai netoleruotina. Nepagarba kitam žmogui iš principo yra netoleruotina. Šią dieną – puiki proga išmokti sugyventi.
Aišku, visi būtinai nori susigrūsti būtent Pilies gatvėje ir daugelis muzikantų nesupranta, kad šalutinėje gatvelėje jie turėtų didesnę auditoriją ir girdėtųsi geriau, pajustų atgalinį ryšį... Dėl to Pilies gatvę padarėme akustine – ji yra siaura. Kuo siauresnė gatvė, stipriau garsas atsimuša nuo sienų, tuo labiau kažkas, prisijungęs elektrą, nustelbia kitus.
Kodėl jūs raginate muzikantus neprašyti pinigų iš praeivių?
Aš neraginu. Bet negalima to daryti primygtinai. Nieko nėra blogiau, kai eini pro šalį, kažkas groja gražią dainą, o to muzikanto draugas kabinėjasi prie visų ir reikalauja įmesti litą. Tai tik sunervina klausytoją, kuris galbūt paklausęs tą litą ir įmestų. Kitas dalykas – nepagarba ir pačiam muzikantui, nes taip atbaidomi jo klausytojai. Tai yra netoleruotina. Žinau, jog ir policija turi teisę taip besielgiančius, belendančius į praeivių erdvę, iš tos vietos iškelti.
Jeigu groji tiesiog pasidėjęs kepurę ir primygtinai nereikalauji, kad tau kažkas būtinai įmestų, tada viskas gerai. Litas į kepurę – tas pats, kas arbatpinigiai padavėjui restorane. Tai yra tik dėkingumo ženklas, pasakymas, kad tau patiko, kad tu palaikai. Gatvės muzikantai neuždirba milijonų. Kartais tai žmonės painioja su elgetavimu ir žiūri paniekinamai. Bet elgetavimas yra tuomet, kai groji, o tavo draugas prašinėja praeivių pinigų. Tada tikrai jokios pagarbos nesitikėk.
Jūs vis dar aktyviai muzikuojate. Kai į save žvelgiate retrospektyviai, ką pastebite, kaip keičiatės per 30 metų scenoje?
Aš esu absoliučiai tas pats žmogus, tik šiek tiek kitaip atrodau. Aišku, turiu daugiau patirties, žinau, kur nereikia kišti pirštų, nes gali nudegti… Bet iš esmės esu tas pats žmogus.
Galima pastebėti, jog jūsų muzikinė veikla įgauna kitas formas – užsiimate ne tik savo kūryba, bet esate ir teatro, kino filmų kompozitorius. Kuri iš šių veiklų jums mieliausia širdžiai?
Aš manau, kad aš dabar esu kažkokioje kryžkelėje. Atsiranda vienas kitas garso takelis –muzika filmui ar spektakliui. Man tai beprotiškai patinka, nes tai yra gerokai kitokia kūryba, keli sau kitokius uždavinius. Garsais suteiki nuotaiką tam, kas vyksta ekrane arba scenoje, sukuri atmosferą, prie vaizdo pridedi nuotaiką. Kartais gera muzika filmui yra vienas garsas, bet, kol jį surandi, tenka prirašyti daugybę melodijų. Ir supranti, kad viso to nereikia, užtenka, pavyzdžiui, varpelio skambtelėjimo. Tai yra visai kitokia kūryba. Man tai labai įdomu.
Ką turite mintyje sakydamas, jog esate kryžkelėje?
Aš jaučiu, kad gal norėčiau kažką daryti kitaip, sugalvoti dar ką nors naujo. Vien tik groti savo populiarias dainas dar būtų anksti. Aš manau, kad tai puikus planas pensijai – groti geriausių dainų programą. Aš tikrai tų dainų turiu daug ir tai galėsiu daryti. O dabar norisi kažkokių įdomių dalykų. Man įdomus modernus menas, instaliacijos. Jaučiu, kad būtų įdomu pabandyti visai kitokią kūrybą.
