Gerai pamenu laikus, kai Lietuvos melomanus sukrėtė žinia: “Foje” iširo”. Ir Andriaus MAMONTOVO pasirodymą per televiziją po kelis mėnesius trukusios tylos.
Anuomet jis niekam nieko neaiškino, nežadėjo, neįrodinėjo kursiąs toliau. Tiesiog išėjo į sceną su skaisčiai geltonai dažytų, suveltų plaukų kupeta ir uždainavo tuomet visiškai naują “Baltam name”... Ir visiems viskas tapo aišku.
Šiandien, po visų vaidybų spektakliuose, filmavimuose, Andrius vėl scenoje - su 1000 koncertų turu per Lietuvą ir lygiai ta pačia šukuosena kaip anuomet. Ar tai - tik sutapimas?
- Ar koncertinis turas susijęs vien su apvalia sukaktimi, ar reiškia ir kokį nors lūžį kūrėjo gyvenime, kūrybinio etapo pabaigą?
- Nežinau, kaip apie tai papasakoti, bet jaučiu, kad kaži koks etapas mano gyvenime išties baigėsi. Labai panašias emocijas išgyvenu kaip “Foje” išsiskyrimo laikais. Tai tiesiog nuojautos tokios, žmonių, veiklų ir vertybių pergrupavimas...
Pats viduje jaučiu, kad visą tą laiką iširus grupei “Foje” buvau priverstas su ja konkuruoti. Žmonės net neklausė mano naujų dainų, tik lygino su “Foje” - ar čia geriau, ar blogiau?.. Dabar pajutau, kad šis lyginimas baigėsi. Žmonės pagaliau pripažino mane kaip vieną atlikėją - be grupės.
- Turint omeny, kad “Foje” yra tas pats Andrius Mamontovas, konkuruoti teko pačiam su savimi?
- Taip, tiesa. Ir prisipažinsiu, tai velniškai sunku. Džiaugiuosi, kad “postfoje” etapas baigėsi, tad jau galėsite rašyti: “A.Mamontovas pradeda solinę karjerą”... (Juokiasi.)
- Gal visa širdim keliatės už Atlanto, į tarptautinę plotmę? Beje, kaip Holivudo reikalai?
- Turbūt gerai, nesidomėjau... Holivudas gyvena savo gyvenimą. Na, o mano reikalai labiau mezgasi su Azija - su Kinija. Būtent Honkonge vyks naujojo M.Martinsono filmo, kuriame vaidinsiu, filmavimai. Pernai mus aplankė sėkmė, užsimezgė ryšiai, atsirado tam tikras galimybių laukas, tad...
- Tad galima įtarti, jog šis turas byloja apie pasitraukimą iš muzikos ir pasinėrimą į aktorinę karjerą?
- Jokiu būdu, to negalima įtarti. Nemanau, kad tai mano aktorinė karjera. Taip, vaidinsiu tame filme, bet taip pat ir rašysiu jam muziką, tad nuo kūrybos niekur nepasitraukiu - tai ta pati muzika, tik kitas kontekstas ir kitos užduotys, kurias sau keli. Daina kalba pati, o kine tu kuri atmosferą, vaizdui suteikiančią nuotaiką. Man atrodo, kad kurti muziką, kai pats filmuojiesi filme, žinai jo scenarijų, ritmiką, yra pats geriausias variantas.
Dabar truputėlį daugiau lieka laiko nuo “Hamleto” - mažiau gastrolių, mažesnis spektaklių srautas... Ketinu nerti į muziką, pradėti naują savo kūrybos etapą. Dar neturiu sukūręs nė vienos dainos, bet jau jaučiu vibracijas.
- Vieną kartą jau matėme tokią jūsų šukuoseną, ir kaip tik kritinių permainų metu. Šiandien šukuosena reiškia tą patį?
- Ne, ne. Tiesiog tokios mano šukuosenos, tokios plaukų spalvos filmavimams reikėjo. Naujajame filme vaidinsiu tokį personažą, kuris keliauja per Azijos šalis, susitinka su žmonėmis, įgyja savitų patirčių. Deja, negaliu jums pasakoti siužeto, bet turiu nuojautą, kad bus labai smagus filmas.
O dėl kūrybinių lūžių ir posūkių - kiekvieną dieną sukdamas už kampo nežinai, kas tavęs laukia, eini į nežinią. Bet tuo gyvenimas ir yra žavus.
Kiekvieną kartą sukūręs dainą, išleidęs albumą lieku tuščias. Reikia, kad kažkas vėl mane pripildytų, antraip kūryba baigsis, kaip jau baigėsi ne vienam iki manęs. O filmavimasis kine, vaidinimas teatre kaip tik ir neleidžia išsisemti, maitina kūrybinę versmę.
Nuolat eini į tą nežinią, nuolat vis kurioje nors srityje pasijunti naujokas, sieki išmokti, tobulėti - tai verčia mąstyti, mintys ieško sau kūrybinės išraiškos ir taip toliau...
Vien “Hamletas” man atnešė visą albumą “Šiaurės naktis. Pusė penkių”. Repetavau, stebėjau žmones, kuriančius visai kitaip negu aš, mokiausi iš jų, pažinau juos ir iš tų gyvenimo sąskambių nejučia ištryško dainos, kuriomis džiaugiuosi. Pelkėje stovintis vanduo ima dvokti, o tekantis vanduo visuomet yra šviežias ir gaivus.
- Dalis to baigtojo jūsų periodo buvo išskirtinė dar ir tuo, kad Andrius Mamontovas tapo pilietiškas, visuomeniškas... Net buvo neramu, kad į politiką kur neišeitų...
- Galbūt tai neišvengiama net ir menininkams - kai tau dvidešimt, tave domina vienokios problemos, o kai tau keturiasdešimt, turi šeimą ir du vaikus, natūralu, kad imi rūpintis jų ateitimi, matai valstybėje vykstančius procesus, kurie vienaip ar kitaip keis tavo vaikų gyvenimą, todėl ir kyla noras apie tai kalbėti. Pilietiškas ir socialiai orientuotas tik vienas mano albumas. Nemanau, kad ir kitas toks bus.
- Užsiminėte apie šeimą - kaip jai sekasi?
- Dukrai rudenį sueis penkiolika, sūnui suėjo vienuolika... Nieko pikantiško papasakoti negaliu: puikiai sutariame, gyvename laimingą šeimos gyvenimą ir smagiai leidžiame laiką drauge. Su žmona nusprendėme, kad nuo šiol dirbsime tik patys sau - ji paliko visus savo darbus, ėmė dirbti mano “finansų ministre”, mat išties yra profesionali finansininkė. Esame viskas viename - ir šeima, ir draugai, ir bendradarbiai... Tiesą sakant, nieko daugiau šiame gyvenime ir nedarau - gyvenu šeimos žmogaus gyvenimą ir muzikuoju.
- Vaikai dar nemuzikuoja su jumis drauge?
- Dukra pati nusprendė lankyti gitaros pamokas, lanko. Aš tik stebiu - į šiuos jos domesius visiškai nesikišu. Taip, ji domisi muzika ir jai visaip gali atsitikti.
- O tėtės muzikos ji klauso?
- Prieš porą metų ji gana nuosekliai išklausė visą mano kūrybą, kasdien išklausydavo po vieną albumą ir perskaitydavo visus dainų tekstus...
Žinoma, jos ausinuke dažniau skamba “Green Day”, bet turi įsimetusi ir keletą mano dainų...
Sūnui labiau rūpi transformeriai, kompiuteriniai žaidimai, narsūs herojai nei muzika - bet jo amžius toks, taip ir turi būti. Viskam savas laikas.
- Senatvės, meto, kai reikės nulipti nuo scenos, nebijote?
- Nematau jokių problemų, kuriu, kol kuriasi, dainuoju, kol dainuojasi, o kai to nebeliks, kai neturėsiu ką pasakyti, apsigyvensiu kitame pasaulyje.
Šiuo metu turiu sukūręs daugiau nei du šimtus dainų - vien su šiuo arsenalu galima sudaryti skirtingų koncertų repertuarus keleriems metams. Bėda ta, kad šventai tikiu, jog gražiausios ir geriausios savo dainos dar nesu parašęs - ji dar laukia manęs kažkur ateityje. Štai kai parašysiu, galėsiu sau ramiai nulipti nuo scenos arba koncertuoti su publikos pamėgtomis mano dainomis.
- O senos dainos ilgainiui kinta? Tobulinate jas, modifikuojate melodiją, tekstą?
- Kai kurios dainos keičiasi, įgauna naujų bruožų, tačiau kaipgi tu pakeisi, pavyzdžiui, “Laužo šviesą” - į kiekvieną pakeitimą su daina susigyvenusi publika reaguotų kaip į klaidą. (Juokiasi.)
Rimvydas STANKEVIČIUS
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/ Brigita"
