Vilniaus knygų mugėje viešėjęs rusų kilmės prancūzų rašytojas, Gonkūrų ir Mediči premijų laureatas Andrei Makine‘as „Respublikai“ sakė, kad kūrėjo tikslas negali būti pinigai, tačiau jam nedera ir skųstis. Vis dėlto, anot rašytojo, kiekvienas kūrėjas privalo konfliktuoti su valdžia.
Vargo nesureikšmina
Rašytojo karjerą A.Makine‘as pradėjo perestroikos laikais, iš Sovietų Sąjungos persikėlęs gyventi į Prancūziją. Išvažiavęs dėstyti į Paryžių pagal kultūrinių mainų programą, A.Makine‘as pasiprašė politinio prieglobsčio. Ir čia aukštajį išsimokslinimą turinčiam vyrui teko karti benamio dalia. Kurį laiką jam teko gyventi net Per Lašezo kapinių rūsyje.
Tačiau A.Makine‘as į šį savo biografijos faktą numojo ranka:
„Prancūzijoje tūkstančiai žmonių susiduria su tokia situacija. Eidami centrine miesto gatve matote čiužinius ir ant jų miegančius žmones. Tai nėra koks nors fenomenas. Gyvenau mažuose butukuose, teko nakvoti ir kapinėse. Buvau jaunas. Tai tėra detalė. Juk yra oficiali biografija, apie kurią visi kalba, ir neoficiali, kurią pasakoju knygose. Tad jei jums viską papasakosiu, neparašysiu knygų“.
Besiskundžiantys poetai - juokingi
Turbūt todėl A.Makine‘as, klausiamas apie savo kasdienybę, vis nuklysdavo į abstraktesnius svarstymus. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo, kaip benamio, kad ir neilgai trukusią dalią, rašytojas išdėstė savo požiūrį į kūrėjų ir valdžios santykį.
„Pasakysiu paprastą dalyką. Kai rašytojas arba poetas pradeda skųstis materialiniu gyvenimu, jis yra blogas rašytojas. Kai rašytojas sako, kad materialinės vertybės jo nedomina, kad domina dvasinis gyvenimas, ir staiga jis ima sakyti, koks jis vargšas, kad neturi automobilio, skalbyklės, tai juokinga, - kalbėjo A.Makine‘as. - Poetas visada stovėjo visuomenės pašonėje. Todėl jei aš keletą metų sunkiai gyvenau, tai nieko baisaus. Menininkai turi ne skųstis, o kurti didžius kūrinius. Ir, aišku, konfliktuoti su valdžia. Būtinai. Jie turi valdžiai nuolat priminti apie dvasines vertybes. Valdžia užsiima tautos kvailinimu ir savo kišenių kimšimu. Visur. Tad mūsų, žurnalistų, rašytojų, poetų, misija sakyti: „Pagalvokite, kam parduote savo sielą“. Net, jei rašote komiškus dalykus, vis tiek vadžiai tai reikia nuolat priminti. Valdžiai duota labai daug. Todėl reikia nepamiršti, kas ją iškėlė“.
Tekstus supaprastino kompiuteris
Rašytojo negąsdina intesyvi masinės informacijos plėtra, menkavertės literatūros gausėjimas knygynuose, nes tarp šios gausos, jo įsitikinimu, visuomet atsiras ir tikros literatūros.
„Dabar kiekvienas gali jaustis rašytoju, nes yra kompiuteriai. Anksčiau ne daug kas turėjo spausdinimo mašinėlę. Vaikai jomis nežaisdavo. O dabar spausdinti gali trimetis. Tekstas yra desakralizuotas. Gyvenimą nubanalina ir televizija. Bet tai nėra tragedija. Bus daug tekstų, plepalų, bet tikras poetas užsiims tuo, kuo turi užsiimti. Anksčiau jis turėjo dar ir linksminti, morale užsiimti, dabar gali tik kurti“, - kalbėjo rašytojas.
Pats jis pasakojo, rašantis nuolat, jei ne juodraščiuose, tai galvoje.
Vienai knygai tikino prikaupiantis tonas juodraščių.
„Rašymas - tai 50 proc. sunkaus darbo ir 50 proc., deja, talento. Nuolat mąstau, skirsdamas lėktuvu užsirašinėju. Rašymas vyksta net nesąmoningai. Žiūriu į jus ir gal po 20 m. jūsų kokia detalė, gal auskariukas, pasirodys romane. Tai nuolatinis informacijos kaupimas. Ir tai, kas įdomiausia, poetiškiausia, lieka kūryboje. Pradėdamas naują knygą, žinau paskutinį romano žodį. Visa kita, kaip simfonija užrašyta galvoje. Balto lapo nebijau, jo bijo toji lengva pracūziška literatūros sistema, kai, ak, tą nuostabią dieną moteris sutiko vyrą, paskui atsirado dar vienas... Taip gimsta blogi, maži vakarietiški romanai“, - mano A.Makine‘as.
Pats jis tūkstančius kartų skaito kiekvieną savo parašytą žodį.
„Literatūra rašytojui - kaip absoliučią klausą turinčiam žmogui: kiekvienas netikslus garsas jam kančia, - pridūrė A.Makine‘as. - Kai rašai, šimtą kartų savęs klausi - ar taip? Rašiau „ant jo išbalusios kaktos“. Bet po to pagalvojau, kad tai per daug romantiška... O knyga jau buvo spaustuvėje. Dariau viską, kad išimtų tą epitetą. Rašytojas nuolat gyvena neteisingo žodžio panikoje“.
Neskaitė lietuvių autorių
A.Makine‘as net ir po dešimties metų gali cituoti knygas, kurias skaitė. Jis sakė, kad skaito labai lėtai. Rašytojas prisipažino nežinantis nieko apie lietuvių literatūrą, tačiau žadėjo ja pasidomėti.
Jis labiausiai vertina tuos kūrinius, kuriuose žmonės neatpažįsta savęs. Ir pats stengiasi taip nerašyti, nors ir žino, kad tokios knygos populiarios. O kam? Perskaitęs knygą, kurioje skaitytojas atpažįsta save, jis nepasikeičia. „Tai smulki buržuazinė literatūra. Ji egzistavo visomis epochomis, bet ji praeina“, - teigė A.Makine‘as.
Rašytojas įvardijo ir vieną knygą, kuri jam atrodo siaubinga. Tai Antoine‘o de Saint-Exupery „Mažasis princas“. „Nekenčiu „Mažojo princo“. A. de Saint-Exupery yra parašęs gerų knygų. Bet „Mažajame prince“ viskas nuo pirmo iki paskutinio žodžio netikra“, - rėžė A.Makine‘as.
Zita Voitiulevičiūtė
