Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos socialistinis „Saulės miestas“ griūna. Kitaip ir negalėjo būti. Buvęs tarybinio ūkio direktorius, pagarsėjęs tuo, jog traktoristus auklėjo kumščiais, bandė pritaikyti šį modelį visai valstybei. Baltarusija, kaip socialistinis tarybinis ūkis, galėjo gyvuoti tik iki tam tikros ribos. Ši riba atėjo dabar. Parduotuvės iššluotos, nacionalinė valiuta devalvuota, iždas tuščias.
Pinigų nėra iš kur imti, nes A. Lukašenka sugebėjo susipykti tiek su Vakarais, tiek su Rusija. Todėl beviltiškai skamba jo prašymas, jog Tarptautinis valiutos fondas suteiktų paskolą. Visų pirmą, fondas teikia paskolas esant griežtoms taupymo sąlygoms, kurios sunkiai pakeliamos net tokioms valstybėms, kaip Graikija ar Airija, ką jau kalbėti apie Baltarusiją.
Be to, Baltarusija yra laikoma viena nedemokratiškiausių, pagarsėjusių antivakarietiška retorika, valstybių. Kodėl Jungtinės Valstijos, turinčios didžiulę įtaką fonde, turėtų gelbėti valstybę, kuri aiškiai jokių sąlygų nesilaikys, ir kuri Vakarus iškeikė paskutiniais žodžiais.
Lieka Rusija bei su ja susijusios valstybės. Iš Rusijos A. Lukašenka jau paprašė 1 mlrd. dolerių paskolos. Dar 2 mlrd. Baltarusija paprašė iš Eurazijos ekonominės bendrijos, kurią kontroliuoja taip pat Rusija. Baltarusija, kaip ir Rusija bei Kazachstanas, priklauso Bendrai ekonominei erdvei, todėl toks prašymas atrodo logiškas. Na, kažkas panašaus, kaip Europos Sąjungos narės Graikija bei Airija kreipėsi pagalbos į Europos Sąjungą, jog ši padėtų išlipti iš krizės.
Tačiau Rusija nėra Europos Sąjunga, ir paramą Baltarusijai čia suprantama savotiškai ir vadovaujamasi savo aiškia logika. Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas aiškiai pasakė, jog paskolos bus teikiamos tik tada, jei Baltarusija privatizuos savo pelningiausias naftos perdirbimo, traktorių ir kitas gamyklas.
Žodis „privatizuos“ nepilnai atitinka neutralios jo prasmės. Baltarusija turės parduoti šias įmones Rusijai. Jau anksčiau Maskva A. Lukašenkai siūlė tokią privatizaciją, bet A. Lukašenka atsisakydavo, aiškindamas, jog tai arba neatitinka Baltarusijos nacionalinių interesų, arba siūloma kaina yra per maža. Šį kartą tokie išsisukininėjimai vargu ar galimi, nes šalyje tęsiantis ūkio krizei, A. Lukašenkos laukia rimti socialiniai neramumai. Valdžia yra ir buvo pagrindiniu „batkos“ tikslu.
Beje, jau dabar daug strateginių Baltarusijos įmonių yra, per daug nesireklamuojant, supirktos Rusijos. Analitikų teigimų, jau dabar beveik 100 proc. Baltarusijos įmonės „Beltransgaz“ kontroliuoja „Gazprom“. Kas liks Baltarusijai ir ar galės A. Lukašenka pagal savo užgaidas vieną dieną spjauti į Vakarus, o kitą dieną iškolioti Maskvą? Klausimas visiškai retorinis, nes Baltarusija tampa visiškai Rusijos kapitalo dominuojama valstybe.
Be to, dabartinė Rusija, kokie būtų jos trūkumai demokratijos bei žmogaus teisių srityse, yra kapitalistinė valstybė, neturinti jokio noro dotuoti socialistinę Baltarusiją. Dar daugiau, niekam ne paslaptis, jog Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas nemėgsta A. Lukašenkos.Taigi, galbūt A. Lukašenka ir liks valdžioje dar kuriam laikui, bei jo valstybė nebus labiau nepriklausoma negu jo kažkada vadovautas tarybinis ūkis.
Pernai metų gale A. Lukašenka dar turėjo alternatyvų. Žiaurus porinkiminės demonstracijos išvaikymas bei didžiosios dalies opozicijos kandidatų įkalinimas šias viltis palaidojo. Na, o viršūnę A. Lukašenka pasiekė išvadindamas Europos Komisijos vadovą Jose Manuelį Barroso „ožiu“. Norint suprasti šio elgesio priežastis, reikia aukštos kvalifikacijos psichologo. Bet Baltarusijos vadovas tiek nenuspėjamas, jog dažnai sunku patikėti, jog jis ir pats žino, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip.
Kitas klausiamas, kodėl vis tik Baltarusijos rinkėjus toks vadovas tenkina. Vien politinėmis represijomis to nepaaiškinsi. Sakykim, Egipto valdžia buvo ne mažiau represyvi, bet tai nesutrukdė jos pašalinimui.
Valentinas Mitė
