Video: https://youtu.be/h7kOOOOkKIU
A. Laurinaitis, Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto absolventas, įmonės „Averditum“ direktorius pirmąjį birželio šeštadienį vykusiame KTU alumnų sugrįžtuvių renginyje buvo išrinktas naujuoju KTU alumnų asociacijos prezidentu.
„Alumnus matau kaip neutralų tarpininką tarp universiteto ir visuomenės. Būtent jie geriausiai žino, ką tas konkretus universitetas gali duoti, ką jame reikėtų tobulinti. Taip pat jie geriausiai žino, ko reikia išoriniam pasauliui – verslui, visuomenei, šaliai“, – kalbėjo A. Laurinaitis.
Pasak milžinišką patirtį turinčio verslininko (A. Laurinaitis daugelį metų buvo vienas iš bendrovės „Achema“ vadovų), kalbant apie aukštojo mokslo reformą Lietuvoje labiau gilinamasi į detales, o ne į esmę: turėtume klausti ne kiek, o kokių universitetų reikia. Seimo narių siūlymą keisti universitetų valdymą, naikinant tarybas A. Laurinaitis vadina nepagrįstu.
„Atskyrus senato ir tarybos funkcijas – kai senatas užsiima mokslo ir akademiniais klausimais, o taryba – strateginių klausimų sprendimu ir pagalba rektoriui – atsiranda bendradarbiavimas. Išorinė taryba reikalinga veiklos efektyvumui užtikrinti“, – įsitikinęs A. Laurinaitis.
– Tapote naujuoju KTU alumnų asociacijos prezidentu. Kokius tikslus keliate šiai veiklai?, – paklausėme A. Laurinaičio.
– Tęstinumas yra kiekvienos organizacijos stiprybė. Stengsiuosi išgryninti veiklos prioritetus, padėti suvokti, kokia yra alumno paskirtis. Jei užsienio šalyse tų universitetų, kurie turi gilias tradicijas, alumnams visiškai aišku, kas jie yra, Lietuvoje, kuri yra jauna, ir turi jaunus universitetus, alumnų tradicijos ir kultūra dar tik pradeda formuotis.
Mano supratimu, būti alumnu turėtų būti garbės reikalas. Taip atsitiks tada, kai alumnų asociacija atstovaus ir sugebės suvienyti visus, baigusius universitetą. Tada alumnai taps stipria jėga, galinčia apginti universiteto ateitį, atstovauti jo pozicijai ir net ginti nuo įvairių, net ir ne visai skaidrių politinių žaidimų. Niekas geriau nei alumnai nežino, ko iš universiteto reikia verslui, visuomenei ir apskritai visoms gyvenimo sritims.
– Kiek platus KTU alumnų tinklas, kiek jis galingas?
– Aš esu įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra nė vieno miestelio, kuriame nebūtų KTU alumno. KTU alumnai yra išsibarstę ne tik po Lietuvą, Baltijos šalis, Skandinaviją, Britų salas ar JAV, bet, aš esu įsitikinęs – ir po visą pasaulį.
Esame viena didžiulė šeima, kurią suvienyti turėtų bendros vertybės. Viena iš tokių – grąžinti, ką esi gavęs, universitetui. Nebūtinai pinigais ar parama, galima – ir patirtimi, suteikiant galimybę įsidarbinti, perkeikiant gerąją patirtį.
– Kalbate apie alumnų galimybę atstovauti universiteto interesus. Kaip tai daroma?
– Alumnai yra žmonės, užbaigę tam tikrą mokslo įstaigą – jie žino, kas joje yra gerai, o ką reikėtų tobulinti. Kiekvienas iš jų turi savo patirtį kiekviename etape, žino, ko jiems reikėjo tada, supranta, ko reikia dabar. Alumnas įsipareigoja rūpintis tuo, ko reikia šaliai, valstybei, o ne vienai ar kitai grupelei, kuri „stumia“ vieną ar kitą klausimą.
Alumnus aš matau, kaip neutralų tarpininką tarp universiteto ir antrosios ar trečiosios pusės. Jie žino, kas yra universitetas, ką jisai suteikė, kokį turi potencialą, ir žino, ko iš tiesų reikia sėkmingam verslui, gyvenimui.
– Iš diskusijų vykstančių viešojoje erdvėje matyti, kad vykstant aukštojo mokslo reformai neutraliteto laikytis tampa vis sudėtingiau. Tikriausiai ir jūs turite savo poziciją universitetų jungimosi klausimu – kokia ji?
– Esu ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, todėl į situaciją iš verslo pozicijų mes žiūrime šiek tiek plačiau. Nors visiems norisi išgirsti, kiek turi būti universitetų – mes klausimą keliame kitaip. Apie skaičius – du, trys ar penki universitetai reikalingi Kaune – kalba tie, kurie nesugeba įsigilinti į problemą, kas yra universitetas. Taip pat, kai kurie rūpinasi, koks bus to naujojo universiteto pavadinimas. Verslui svarbu yra atėjusių žmonių kompetencija, jų gebėjimas adaptuotis prie rinkos pokyčių.
Naujų technologijų kūrimo ir gyvavimo ciklas labai sutrumpėjo, todėl pasidarė visiškai aišku, jog ateinantys jauni specialistai negali visko mokėti. Jie turi turėti tvirtą bazę vienokio ar kitokio mokslo ir gebėti mokytis, taikytis prie pokyčių.
Svarbu suvokti, ir tai, jog reformą inicijuoja valstybė, reikėtų suprasti jos politiką. Todėl reikėtų užduoti klausimą ne kiek, o kokių universitetų mums reikia. Ko reikia valstybei? Atsakę į šį klausimą, pamatysime, kiek universitetų – vienas, dešimt ar penkiolika – gali patenkinti tuos kokybinius reikalavimus. Kiek – ne pirmaeilis klausimas.
– Esate verslo atstovas, jums gerai pažįstami verslo poreikiai, taip pat ir susiję su aukštuoju mokslu. Kaip vertinate Seimo siūlymą keisti universitetų valdymą, naikinant tarybas?
– Man toks siūlymas rodo, kad į klausimą nėra įsigilinta. Norėčiau paklausti tų Seimo narių, kurie laikosi tokios nuomonės, kad jie atskleistų savo požiūrį – kas yra blogai su šia, dabar veikiančia, sistema? Norėčiau, kad kas nors galėtų ramiai, be emocijų į šį klausimą atsakyti, kad pagrįstų savo nuomonę tyrimais, nurodytų, kurie faktoriai veikia teigiamai ar neigiamai.
Atskyrus senato ir tarybos funkcijas – kai senatas užsiima mokslo ir akademiniais klausimais, o taryba – strateginių klausimų sprendimu ir pagalba rektoriui – atsiranda bendradarbiavimas. Bijoma verslo dominavimo, tačiau juk taryboje atstovaujami ir universiteto bendruomenės, ir studentų interesai.
Išorinė taryba reikalinga tam, kad būtų efektyvinami veiklos modeliai. Juk būtent verslas yra efektyviausias – negaudamas dotacijų nei subsidijų, jis turi išsilaikyti pats. Verslas yra atsakingas už kitus žmones, rūpinasi, kad jie gautų atlyginimus, kuria darbo vietas.
Mano nuomone, šita kombinacija – senato ir tarybos pasiskirstymas funkcijomis – ne trukdo, o padeda.
– Esate užimtas žmogus, dėl ko ėjote į šitas pareigas?
– Visą gyvenimą buvau kūrėjas, toks ir tebesu. Taip išėjo, kad savo karjeroje buvau atsakingas už įmonių vystymą, plėtrą, įsigijimą, naujų įmonių strategijos planavimą. Man patinka kurti vizijas ir siekti jų įgyvendinimo, teikia pasitenkinimą matyti, kaip kažkas, buvęs neapčiuopiamas ateityje, tampa realybe. Kurti nuo pradžios yra įdomu ir sudėtinga – turi daug laisvės, ir daug atsakomybės. Esu KTU patriotas. Jaučiuosi subrendęs grąžinti tai, ką esu gavęs iš universiteto, tokiu būdu atsidėkoti už tai, koks esu, kokį mane jis sukūrė, už tai, kaip mąstau ir kaip elgiuosi.
