Prieš savaitę europarlamentaras, kartu ir konservatorių garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis „didžiausio Lietuvos dienraščio“ korespondentui priminė kai kuriuos savo senus pasvarstymus. Štai tų svarstymų „vinis“:
“Kalbant apie Darbo partijos lyderį, aš jau labai seniai svarstau, kad yra labai didelė tikimybė, kad už jo vienokia ar kitokia forma stovi Rusija. Kitaip tariant, jis – jos galimas projektas Lietuvai".
Išvertus šiuos V.Landsbergio žodžius į paprastesnę kalbą, matyt, reikėtų sakyti maždaug taip: Darbo partijos lyderis yra Rusijos agentas, siekiantis nuversti Lietuvos valdžią ir sugrąžinti mūsų šalį į Rusijos valstybės glėbį.
Gaila, kad V.Landsbergio argumentai, pagrindžiantys tokias išvadas, yra ganėtinai užšifruoti ir jais remiantis įvardyti V. Uspaskich, kaip Rusijos projekto vykdytoją būtų tikrai sunku.
Pavyzdžiui, „Lietuvoje dar tvyro nemažai baudžiauninko mentaliteto: „Geras ponas mumis pasirūpins ir padės... šios partijos vadyba nukreipta į žmonių smegenų plovimą... vienas populiariausių V.Uspaskich politinės karjeros šūkių: „Aš pasidariau pinigų, dabar padarysiu jums visiems... pigus populizmas, bet efektyvus ir veikia kaip gerai veikiančios propagandos dalis... pasirašyta opozicinių partijų sutartis liudija, kad grobį dar miške tos partijos jau pasidalijo, dalintojas yra tas žmogus“.
Galima būtų sutikti, kad Lietuvoje iš tikro dar daug baudžiauninko mąstysenos, t.y. žmonių, galinčių vykdyti tik paliepimus, bet kaltinti dėl to V. Uspaskich, žinant jo iniciatyvumą ir verslo laimėjimus, kažin ar būtų prasminga. Netgi kaltinti „už jo nugaros stovinčią“ Rusiją dėl lietuvių baudžiauninkų gausos jau irgi darosi nepatogu, nes naujausi pilietinio nepaklusnumo įvykiai šioje šalyje rodo spartų tokio mentaliteto mažėjimą.
Dėl gero pono galima būtų priminti, kad Viktoro įsteigtose įmonėse sukurta daugiau kaip 4000 darbo vietų, sumokėta beveik 2 mlrd. litų atlyginimų ir mokesčių, iš „Vikondos“ koncerno lėšų jau 18 metų veikiantis labdaros fondas kasmet padeda ne vienam tūkstančiui žmonių. Taigi juoktis iš to gerumo kažin ar sąžininga.
O dėl smegenų plovimo – nukrypsiu į šoną - gal geriau galėtų pakalbėti Lietuvos atominio projekto iniciatoriai, suprantama, konservatoriai, gavę iš valstybės tris milijonus litų Visagino AE projekto „viešinimui“. Beje, anot premjero A.Kubiliaus, „tai kur kas mažesnė pinigų suma, nei propagandai prieš atominę elektrinę Lietuvoje išleidžia trečiosios šalys“. Prisipažinsiu, kad esu parašęs keletą „antiatominės“ propagandos straipsnių, todėl norėčiau paklausti premjero, kur yra toji „trečiųjų šalių“ kasa, būčiau nieko prieš, jei ten man išmokėtų nors šimtą litų...
Naujausias, V.Landsbergio įvardytas Rusijos projekto įrodymas, pasirodo, yra pasirašyta Lietuvos opozicinių partijų sutartis apie dar miške esančio grobio, suprask, būsimosios politinės valdžios pasidalijimą ir svarbiausia, kad „dalintojas yra TAS žmogus“, taigi V. Uspaskich.
Sutartį pasirašiusių opozicinių partijų nuomone, toks tvirtinimas neturi pagrindo, nes jokio vienasmenio sprendimo dėl galimos tripartinės vyriausybės nebuvo, jis gimė atvirų diskusijų būdu. Pagaliau, planuojamą valdančiosios koalicijos sudarymą vadinti grobiu mažų mažiausiai neetiška. Tą „grobį“ šiuo metu turi konservatoriai, tai negi ir juos reikėtų vadinti „grobikais“?
Dienraščio korespondentas, tarsi jausdamas, kad profesorius savo atsakymuose nuklys į tolimas lankas, bandė jau savo klausime užvesti jį ant kelio: „Kodėl lietuvių palankumo Darbo partijai neveikia vykstantis teismas dėl galimai neskaidrios partijos buhalterijos, jos lyderio V. Uspaskich slapstymasis nuo teisėsaugos pareigūnų Rusijoje?“
Deja, atsakant šį kartą pačiam korespondentui, tektų pažymėti, kad tas teismas jau seniai virto farsu, vis naujais dokumentais atskleidžiantis jo absurdą, pvz., neseniai paviešintais milijoninių sumų kasos išlaidų orderiais be jokių parašų, kurie teismo vis dar laikomi „neatremiamais“ kaltinamaisiais įrodymais. O dėl „slapstymosi“ Maskvoje, tai tuometinis Lietuvos vidaus reikalų ministras juk laisvai susitiko su V. Uspaskich.
Pagaliau ten pat įvykusioje „Lietuvą šmeižiančioje“ spaudos konferencijoje Darbo partijos lyderis išdėstė tik labai menką dalį to, ką, pvz., dabar kasdien lieja ant Lietuvos viena Kauno teisėja. Tačiau vis tiek V.Uspaskich kalamas prie kryžiaus, o Kauno teisėja prezidentės ir daugumos seimūnų garbinama kaip tautos didvyrė.
Grįžkime prie Rusijos grėsmių, gal iš tikrųjų jas pavyktų susieti su V. Uspaskich žodžiais ir darbais? Apie tas grėsmes, tiesa, neminėdamas Rusijos vardo, neseniai savo ataskaitoje pranešė Valstybės saugumo departamentas. Tarp tų grėsmių pirmiausia minimas užsienio valstybių, suprantama, kad Rusijos, dėmesys „Lietuvos vykdomiems strateginiams energetikos projektams“.
Deja, „pririšti“ prie šios grėsmės ir V. Uspaskich neišeina, nes anot jo, „Lietuvai ir atominė elektrinė, ir suskystintų dujų terminalas yra reikalingi“. Bet tik jeigu jie būtų „ekonomiškai naudingi“. „Pastačius ekonomiškai nepagrįstai brangius objektus, jie gali Lietuvą dar daugiau įklampinti į priklausomybę nuo kitos valstybės. Projektai turi būti arba pristatyti pilnai be jokių nuslėpimų, arba atėjusi nauja Vyriausybė juos turės revizuoti, peržiūrėti jų ekonominį pagrįstumą“.
Manyčiau, kad tai tikrai valstybinis ir nacionalinius interesus atitinkantis darbiečių lyderio požiūris, kuriam jokių kontrargumentų dabartinė valdžia negalėtų pateikti.
Ataskaitoje taip pat teigiama: “Kai kuriose užsienio valstybėse (vadinkime tiesiai – Rusijoje) verslą plėtojančios Lietuvos įmonės patiria šių valstybių valdžios institucijų bei saugumo tarnybų spaudimą". Negi Darbo partijos lyderis ir čia prikišo ranką – su Rusijos valdžios ir saugumo tarnybų pagalba kenkti Lietuvos verslui, tarkim, Kaliningrade? Toks tvirtinimas būtų jau visiškas absurdas.
Dar viena VSD minima tikrai rimtų grėsmių sritis: “Vienas pagrindinių užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų tikslų – siekti, kad Lietuvoje būtų nestabili socialinė, politinė, ekonominė padėtis. Išnaudojant šalies gyventojų, ypač tam tikrų etninių ir socialinių grupių, nesaugumo jausmą bei eskaluojant konfliktus galinčias pakurstyti temas per užsienio šalims lojalius žiniasklaidos kanalus bei nevyriausybines organizacijas".
Deja, tektų paminėti, kad Rusija šiame “fronte", skirtingai nuo Lenkijos, reiškiasi gana menkai. Laikraštį “Litovskij kurjer" sunku būtų vadinti lojaliu Rusijai (skirtingai nuo “Kurier Wilenski" lojalumo Lenkijai visu 100 proc.). Ir jau visų svarbiausia, kad iš V. Uspaskich lūpų nėra išsprūdęs nė vienas žodis, pvz., apie blogą tautinių mažumų padėtį Lietuvoje ar kokia nors kita kurstytojiška frazė.
O dėl tautinių mažumų švietimo V. Uspaskich turi visiškai identišką valstybinei politikai nuomonę: “Tautinių mažumų diskriminacija demokratinėje Europos valstybėje yra nepriimtina.
Taip pat norėčiau pažymėti, kad nors pats esu gimęs Rusijoje, mano vaikas, gimęs Lietuvoje, lietuvių kalbos egzaminą išlaikė puikiai. Tai pavyzdys, kad mūsų vaikai turi maksimaliai gerai mokėti vietinę kalbą. Tai jiems tik padės lengviau integruotis į socialinę bendruomenę. Taip pat bus lengviau ir patiems vaikams". Taigi kaltinti darbiečių lyderį dėl jo prorusiškos pozicijos ir šioje srityje nėra jokio pagrindo.
Pabaigai – pora klausimų nuo savęs: kuriems galams V.Landsbergis ėmėsi Sizifo darbo – remiantis mįslingais ir visiškai neįtikinamais argumentais įrodinėti, kad V. Uspaskich yra Rusijos agentas? O kitame, pavadinkime – Garliavos trileryje, stoti N.Venckienės pusėn? Manyčiau, kad abiem atvejais atsakymas galėtų būti vienodas: profesoriaus noras sulaukti publikos (deja, ne tos, kuri žino Čiurlionį) plojimų.
Manau, kad V. Landsbergis tikrai jų nusipelnė už ryžtingą poziciją Atgimimo metais, o už savo čiurlionianą yra nusipelnęs ir audringų ovacijų. Tačiau profesoriaus norą sulaukti jų ir už įžeidinėjančių politinių etikečių klijavimą savo politiniams oponentams arba teismo sprendimo vykdymo įvardijimą kaip teisinį fanatizmą, matyt, tiktų vadinti jau pertekliniu noru. Pigaus populiarumo siekis bet kuria kaina nėra garbingos politinės veiklos bruožas.
