2012 m. balandžio 17 d. Varšuvos universitete Tomas Venclova skaitė paskaitą „Aklybę galima prasklaidyti“, nors anot paskaitininko, o jei pagarbiau, vieno žinomiausių mūsų intelektualų, rašytojų, publicistų, toji paskaita turėjo vadintis „Sizifo darbai, arba iš lietuvio, besistengiančio pagerinti lenkų ir lietuvių santykius, patirties“. Tokį ilgą pavadinimą T.Venclova iš pradžių pasirinko todėl, kad žvelgdamas į dabartinius Lenkijos ir Lietuvos nesutarimus, jautėsi „kaip Sizifas, kuris ritino akmenį į kalno viršūnę daugybę metų, kol akmuo jam išsprūdo“.
Paskaitoje T.Venclova pamėgino lyg ir objektyviai pasižiūrėti į mūsų abiejų šalių ir tautų praeitį bei dabartį, tačiau ne viskas jam pavyko, nes, deja, visai be reikalo, galbūt ir netyčia, nuslydo į Lenkijos pozicijų adoravimą, šios šalies politikų standartinių klišių tiražavimą. Pavyzdžiui, sakydamas, jog Lenkija „turi susitaikyti su savo rytinių sienų pakeitimu (aišku, turėdamas mintyje 1939 m.), net jei šios buvo pakeistos be jos sutikimo ir neatsiklausius šių žemių gyventojų“, T.Venclova galėjo priminti, kad 1920 m. Lietuvos rytinės sienos taip pat buvo pakeistos be jos sutikimo.
O kai dėl vietinių gyventojų atsiklausimo, tai pats T,Venclova pripažįsta, kad “tai nieko nereiškia„, nes „žydų Jeruzalėje daug šimtmečių... iš viso nebuvo, vis dėlto Jeruzalė visada jiems buvo svarbiausias miestas Žemės rutulyje, ir to visiškai užteko, kad ji taptų atgimusio Izraelio sostine“. Ir apibendrindamas: “kaip Izraelis be Jeruzalės, taip ir Lietuva be Vilniaus iš esmės neegzistuoja". Deja, šių elementarių faktų pati Lenkija iki šiol nesuvokia, pvz., lenkiška „Wikipedia“ šiandien aiškina, kad pralaimėjusi 1939 m. šalies gynybos karą, Lenkija pateko į Trečiojo Reicho, Sovietų sąjungos ir... Lietuvos(!) okupaciją.
Arba tokia mintis, kad „Lietuva, Baltarusija ir Ukraina turi teises į Vilnių, Gardiną ir Lvovą, taigi tautinėms ir demokratinėms šalims, kurios kada nors atsiras(!) – nes turi atsirasti – tarp Lenkijos ir Rusijos, šie miestai priklausys, žinoma, jei jose bus užtikrintos lenkų tautybės gyventojų teisės(!).
Apie tas neva pažeidžiamas Lietuvos lenkų teises juk kasdien be jokių įrodymų trimituoja Lenkija, todėl pagal T.Venclovos aiškinimą dėl Lietuvos teisės į Vilnių vėlgi reikėtų suabejoti.
Beje, Baltarusijos ar Ukrainos valdžių dėl vietos lenkų padėties nei Lenkija, nei T.Venclova niekuo nekaltina, nors tenykštė lenkų padėtis tiesiog katastrofiška, palyginus su Lietuva. Lenkijos ambasadoriaus Baltarusijoje tvirtinimu, jis nesutiko nė vieno didesnio Baltarusijos lenkų būrio, kurie tarpusavyje šnekėtųsi lenkiškai. Taigi – vos ne visiškas lenkų nutautėjimas, bet Lenkijos kaltinimų pliūpsniai, kaip žinome, trenkiami tik Lietuvai.
Pacitavęs žinomo lenkų disidento Adamo Michniko žodžius apie šiandieninius Lenkijos ir Lietuvos santykius: „Grįžta priešiškumo, užgauliojimų, šantažo kalba“, T.Venclova teigia, kad „tai visiškai prieštarauja tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valstybės interesams“. Be jokių abejonių. Deja, jis užmiršta pridurti, kad užgauliojimai ir šantažas sklinda tik iš Varšuvos pusės.
Paimkime, pavyzdžiui, Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai pateiktą Lenkijos parengtos rezoliucijos projektą: „Lietuvos valdžios politika pažeidžia Europos Žmogaus teisių konvencijos 8, 9 ir 14 straipsnius“. Galėčiau priminti, kad 8 straipsnyje minima kiekvieno žmogaus teisė į pagarbą jo asmeniniam ir šeimos gyvenimui, į buto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą, 9 straipsnyje minima kiekvieno žmogaus teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę, o 14 straipsnyje, kad naudojimasis šiomis teisėmis turi būti garantuojamas „be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos... priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso“.
Tokie Lietuvos užgauliojimai, o iš esmės kliedesiai yra Lenkijos kartojami jei ne kas savaitę, tai tikrai kas mėnesį savajai ir Europos publikai. Ar girdėjote kada nors panašių nesąmonių iš Lietuvos pusės?
Štai tokioje, švelniai tariant, nelygiavertėje situacijoje T.Venclova nutarė pirmiausia kritikuoti... savuosius, „nes jeigu bari oponentą, tai gali tik pasunkinti ginčą, tuo tarpu priešingu atveju turime šiokią tokią, nors ir nedidelę galimybę jį sušvelninti“. Vis dėlto, anot T.Venclovos, „vienam lenkui pasakius“, kad „tai jau darosi kontrproduktyvu“, suprask, lenkai (o gal tik tas vienas?) tokios taktikos – kritikuoti savus nesiims, T.Venclova leidžia sau „kritinių pastabų pareikšti abiem pusėms“. Deja, šio pažado netęsi ir kritines pastabas vis tiek žeria beveik vien lietuviams. Kuo piktinasi T.Venclova?
Tuo, kad ne vienas lietuvių politikas esą mano, kad Lietuvos lenkai „jaučiasi puikiai“. Bet juk net ir Lenkijos ministras Radoslawas Sikorskis, tiesa, sukandęs dantis, pripažino, kad Lietuvos lenkų švietimas yra geriausias pasaulyje. Negi ir jis pasidarė „blogietis“?
Toliau T.Venclova primena Lietuvos „tokio sukirpimo politikų“ (gaila jų neįvardija) norą asimiliuoti Lietuvos lenkus, tiesa, nepaaiškina, kuo tai pasireiškia. Matyt, sekant Lenkijos politikų išvedžiojimais, toji asimiliacija yra lietuvių kalbos ir literatūros mokymas lenkų mokyklose pagal visoms Lietuvos mokykloms galiojančius standartus, kaip tai yra Lenkijoje ir visur kitur pasaulyje. Kad ligšiolinė padėtis buvo ne kas kita, kaip lenkų jaunuolių susinimas, neišmokant jų valstybinės kalbos, o kita vertus, lietuviams už tokias pačias lietuvių kalbos žinias rašant menkesnį pažymį kaip lenkams, taigi akivaizdžiai juos diskriminuojant dėl tautybės, gerbiamas T.Venclova neužsimena.
„Lietuvos valstybė, kaip ir bet kuri kita, turi teisę iš savo piliečių reikalauti lojalumo. Bet tai neturi virsti panišku elgesiu, apgultos pilies sindromu ir išdidžiu nenuolaidumu“, - rašo T.Venclova. Tokių žodžių apie Lietuvą, prisipažinsiu, seniai begirdėjau. Tai ne viskas. Pasirodo, kad Lietuvos elitas yra apimtas „prieškario komplekso“, sustingęs „įžeisto orumo povyza“. Nesu Lietuvos elitas, bet per pastaruosius 20 metų, o ir visą gyvenimą niekur nepastebėjau „įžeistų povyzų“, „prieškario kompleksų“ ar „apgultų pilių sindromų“. Todėl tokie apibūdinimai mane, eilinį Lietuvos pilietį smarkiai įžeidžia. Galbūt T.Venclova, kalbėdamas lenkiškai auditorijai, specialiai „varė ant Lietuvos“, vis dėlto saiką ir tokioje situacijoje reikia turėti.
„Anachronišku mentalitetu“ T.Venclova vadina Lietuvos poziciją dėl abėcėlės ir dvikalbių užrašų.
Jei dėl raidės w ar, tarkim, vokiško umlauto vartojimo lenkiškose ar vokiškose pavardėse iš tikro nematau pavojaus lietuvių kalbai, tai dėl dvikalbių užrašų tokiu pačiu anachronizmu galima būtų apšaukti, pvz., ir Lenkijos poziciją, kuri nenumato dvikalbių užrašų viešosiose įstaigose, nors Rytų Lietuvoje tokie užrašai, pvz., prie savivaldybių ir net ant jų kabinetų yra.
Europos tautinių mažumų apsaugos rėminė konvencija numato ne vieną rimtą išlygą dėl dvikalbių gatvių ar topografinių pavadinimų, taigi Lietuvos apkaltinti čia irgi nelabai išeina. Kita vertus, tą pačią konvenciją Lenkija ratifikavo ne visą, bet išbraukusi kai kuriuos jai nepatinkančius straipsnius, nors Lietuva konvenciją ratifikavo be jokių išbraukymų.
T.Venclova kartoja ir žinomą Lenkijos blefą esą Lietuva žadėjo, kad „šie reikalai Lietuvoje bus išspręsti teigiama linkme, bet šis pažadas liko neištesėtas“. Nieko Lietuva nežadėjo, ji tiesiog laikosi tarptautinių konvencijų. Aiškinti, kad galbūt Lietuva Lenkiją laikė „durna ir pažadais prisotino“ iš viso nesuvokiamas savo šalies paniekinimas.
Iš Lenkijos politikų lūpų nurašytas ir Lietuvos kaltinimas esą naujasis Švietimo įstatymas blogina tautinių mažumų padėtį. Piktintis, kad Lietuvos lenkai geriau mokės lietuvių kalbą ir tuo pačiu jiems atsivers didesnės gyvenimo karjeros galimybės, tokio lygio intelektualui ir poliglotui, kaip T.Venclova, tikrai turėtų būti nepriimtina.
Stebėtina, bet T.Venclova tiksliai apibūdino Valdemarą Tomaševskį, kaip „paribių stiliaus politiką“, kuriam tie paribiai (lenk. „kresy“) tapo „nesibaigiančių pretenzijų, gal net revindikacijų sritimi“. Tačiau ir šiuo atveju kalti lieka Lietuvos politikai, kurie „polemizuodami su Tomaševskiu nusirita į visiškai nerimtą, provincialų lygį“.
Paskaitos išvada: „Abi pusės turi rūpintis, kad istorijos politika taptų labiau subalansuota“. Kaip tai įvykdyti? Deja, ir vėl čia kaltinami lietuviai, kurie nesupranta, kad „Vilniaus lenkų asimiliacija nėra privaloma Lietuvos gyvavimo sąlyga“. Na, iš kur ištraukėte, gerbiamas Tomai, kad lietuviai reikalauja tos asimiliacijos? Tai tik iš Varšuvos sklindantis šmeižtas, negi Jūs juo tikite?
O ką turi padaryti lenkai? Anot T.Venclovos, „suprasti, jog Vilniaus klausimas yra išspręstas kartą ir visiems laikams“ – tai tikrai daug pastangų nereikalaujantis darbas. O Lenkijos valstybė Lietuvos lenkus „turi laikyti ne savo žemiečiais, po istorinės nelaimės(!) atskirtais nuo tėvijos, bet teisėtais kitos šalies piliečiais, taip pat tiltu į tą šalį“. Tai jau sunkesnė užduotis, bet ir čia, pasirodo, viskas priklauso nuo lietuvių: Lenkija užduotį įvykdys, jeigu lietuviai griežtai laikysis „demokratinių normų bei procedūrų“.
Žodžiu, kaip besuksi, T.Venclovos akyse visur ir visada kalti lieka lietuviai. Abejoju, ar tokios daugybės kaltinimų Lietuvai ir lietuviams paskaitą Tomas Venclova išdrįstų skaityti Lietuvoje. Na nebent siauram savo gerbėjų ratui. Šiaip ar taip norėtųsi tikėti, kad gerbiamas mūsų rašytojas ir intelektualas, pasaulio pilietis, kada nors pažvelgs į Lietuvos ir Lenkijos problematiką ir lietuvišku žvilgsniu.
