Turbūt visi atsimena prezidentės D. Grybauskaitės liepos 12 d. spaudos konferenciją, kur žurnalistei „prispaudus“ ją dėl pagrobtos mergaitės grąžinimo motinai, ji „sublizgėjo“ neslepiama arogancija: „Visada elgiuosi, kaip manau, kad taip reikia daryti, esant tam tikrai informacijai, kurią galiu gauti tuo metu. Todėl gailėtis dėl nieko nesigailiu“. Ir dar nervingai pridėjo: „Kodėl aš turėčiau aiškintis?“ Kitaip tariant, atsiprašyti dėl savo žodžių apie neva vykdomą teismo sprendimą (nors buvo priešingai) ir tuo pačiu N.Venckienės veiksmų skatinimą prezidentė nė neketino.
Tuomet mintyse spėjau, kad tokia prezidentės laikysena Lietuvai skaudžiai atsirūgs. Įtarimai greitai pasitvirtino. „Meškiukų desantas“ Baltarusijoje, į kurį įpainiota ir Lietuva, grasina mūsų kraštui ne tik politinėmis (tai dar ne taip baisu), bet ir ekonominėmis pasekmėmis. Taip sakė Baltarusijos prezidentas. O mūsų prezidentė vis dar tyli.
Teoriškai mes galėtume gintis nuo Baltarusijos prezidento kaltinimų mūsų karinių oro pajėgų vado žodžiais: „Lietuva neturi jokių duomenų apie sienos kirtimą. Tai nebuvo užfiksuota nei techninėmis priemonėmis, nei išgirsta ar pamatyta pasieniečių. Šiuo atžvilgiu nieko nebuvo“.
Vis dėlto buvo. Tas pats vadas pripažino, kad „gabalėlis to skrydžio pėdsako baigiasi pasienio zonoje, kur jis dingsta. Tas buvo užfiksuota„. Netgi „buvo skambinamasi su civiliais, aiškinamasi, ar buvo skrydžio planas, ar skrydžio plano nebuvo... dabar aš, kaip žmogus, pilietis, privatus asmuo, manyčiau, kad tikriausiai skrydis buvo. Bet aš vis tiek sakau tariamąja nuosaka. Tikriausiai skrydis buvo“.
Pagaliau situacijos apibendrinimas: „Dėl to, kad buvo pažeista Baltarusijos oro erdvė, mano supratimu... mes perdėtai reaguojame. Čia yra ne mūsų reikalas, čia jų reikalas„. Aišku, jeigu tas „reikalas“ apsiribotų tik keleto Baltarusijos generolų atleidimu, galėtume per daug ir nesijaudinti. Deja, žinant kaimynų valstybės tvarką, savo vidiniais persitvarkymais jie gali ir neapsiriboti.
Suprantama, apie karinę intervenciją nėra kalbų, tačiau ekonominiame fronte sąmoningo pakenkimo mūsų valstybei tikrai gali atsitikti: nuo važiavimo per Baltarusiją automobilių ir geležinkelio keliais rytų kryptimi iki baltarusiškų prekių gabenimo per Lietuvą sumažinimo vakarų kryptimi. Abiem atvejais nuostolių materiali vertė būtų matuojama milijardais, žinoma, lietuviškų, gal ir europinių pinigų, ne baltarusiškų.
Kaimynystė yra toks dalykas, kad bendrų reikalų tikrai visada atsiras, o nuo jų sprendimo, tiksliau nesprendimo gali nukentėti labai daug mūsų šalies verslo, taip pat ir privačių interesų.
Ką daryti, jei ne dėl savo kaltės, tarkim, staigiai stabdant autobusą, pastumi kitą greta stovintį žmogų? Vakaruose, taigi ir Lietuvoje, paprastai atsiprašoma to žmogaus, kurį pastūmei, nesvarbu, kad kaltas buvo autobuso vairuotojas, o dar tiksliau – koks nors užsižiopsojęs gatvės praeivis. Arba,
turėdamas klaidingą informaciją, kam nors aiškini apie susidariusią padėtį, tačiau paaiškėjus tiesai, vėlgi verta atsiprašyti to suklaidinto žmogaus ar auditorijos, nors formaliai tuo momentu, nežinodamas visų aplinkybių, buvai lyg ir teisus.
Argi ne panaši situacija ir meškiukų istorijoje? Formaliai žiūrint, prezidentės leksikono žodžiais, mes būtume beveik „ne prie ko“. Ne Lietuvos lėktuvas įskrido į Baltarusijos oro erdvę, o jei baltarusiai jį pražiopsojo, tai čia jau jų reikalas. Juk vokiečio nutrūktgalvio pilotuojamam lėktuvui nusileidus Maskvos Raudonojoje aikštėje, pretenzijų Suomijai, iš kurios lėktuvas pakilo, Maskva lyg ir nereiškė. Žinoma, jeigu lėktuvas būtų ten pat sugrįžęs, pasekmės Suomijai gal būtų buvusios kitokios.
O Lietuvai Baltarusijos prezidentas vis dėlto žada gana skaudžias pasekmes, kurios gali būti nebūtinai oficialios, bet vis tiek juntamos, pvz., „itališkas streikas“ mūsų šalių pasienyje, sąmoningai sudarant automobilių eiles iki pat mūsų sostinės. Yra ir kitų sąmoningų kiaulysčių būdų. Pagaliau ir analogiškas baltarusių lėktuvo skrydis žemame aukštyje virš Vilniaus arba virš Ignalinos atominės su bombelės muliažo numetimu, taip sakant, nervų pakutenimui, kartu aiškinant, kad Baltarusija neužfiksavo jokio sienos pažeidimo...
Trumpai tariant, kažką šioje situacijoje, atvėsinant tarpusavio santykių atmosferą, reikėtų skubiai daryti. Matyt, geriausias žingsnis kaip tik ir būtų mūsų prezidentės atsiprašymas, nenusižeminantis, bet ir neagresyvus, pvz., „Reiškiame apgailestavimą dėl incidento pasienio oro erdvėje. Numatome imtis priemonių oro erdvės kontrolei stiprinti. To paties tikimės ir iš Jūsų“.
Galima taip pat susirasti tuos švedus ir už tą pasiskraidymą jiems išrašyti, tarkim, keliasdešimt tūkstančių eurų baudą. Tuo ši istorija galėtų ir baigtis. Žinoma, jei neatsiras mūsų atsakingų politikų galvų, reiškiančių susižavėjimą šia akcija: esą baltarusiai kažkur netoli Minsko radę meškiukus ir jų letenėlėse plakatėlius su užrašu „Free speech now“, tuojau pakils į laisvės žygį...
Beje, kažką panašaus, bet, ačiū Dievui, neperžengdami sienos, keletą metų rengė ir Lietuvos „meškiukininkai“ Norviliškių pilyje prie pat Baltarusijos. Pastatę garsiakalbius prie pat valstybės sienos tvoros, jie vylėsi, kad tuo triukšmu jie solidarizuosis su baltarusių disidentais...
O vis dėlto ar atsiprašys mūsų prezidentė ir nuims bereikalingą Lietuvos ir Baltarusijos tarpvalstybinę įtampą? Ji, kaip žinome, jau peržengė mūsų abiejų šalių ribas, nes meškiukų triukšmas pasiekė ir Europos Sąjungos erdvę – pakvipo net Baltarusijos ambasadorių atšaukimu iš Europos, taip pat visų ES šalių ambasadorių atšaukimu iš Baltarusijos.
Į šį klausimą galėtų atsakyti tik pati prezidentė. Deja, žinant jos viešai pareikštas nuostatas dėl savo veiksmų nekvestionavimo ir neatšaukimo, toks žingsnis mažai tikėtinas. Taigi, žinant mūsų kaimynų ambicijas, tolimesnis vyksmas gali atvesti jei ne į šaltąjį Lietuvos ir Baltarusijos karą, tai bent į dar didesnį tų santykių atšalimą. O juk to galima būtų išvengti.
