Daugiau nei prieš mėnesį Lietuvos žiniasklaidoje sumirgėjo tokie pranešimai: „teisėjai savo kolegų prašė skirti švelnesnes nuobaudas“; „teisėjai prašė savo kolegų griežtai nebausti jų draugų bei pažįstamų“; „teisėjai ieškojo kontaktų su savo kolegomis Kauno apygardos teisme, nagrinėjusiais jų bičiulių ar pažįstamų bylas“; „įtariama, kad A. Lisauskas pagelbėdavo savo kolegoms, kai šie prašydavo neskirti griežtų nuobaudų administracinėse bylose, pats teisėjas taip pat yra ėjęs pas savo kolegas ir prašęs tokios pačios paslaugos“; „atėjo teisėja V. Račiūnienė ir paprašė griežtai nebausti jos pažįstamo“.
Štai tokie buvo Kauno teisėjų gyvenimo vaizdeliai, po kurių, kaip žinome, nemažai jų išlėkė iš darbo. Teismo sprendimų priėmimas pagal draugelių prašymus, matyt, Kaune buvo tapęs kasdienybe. Po šio skandalo atrodė, kad Lietuvos teisėjai pagaliau atsitokės ir ne tik prisimins, bet ir iš tikrųjų ims laikytis pagrindinių teisėjų elgesio principų, išdėstytų Teisėjų etikos kodekse: teisingumo ir nešališkumo, nepriklausomumas, konfidencialumo, sąžiningumo ir nesavanaudiškumo, padorumo ir t.t.
Deja, įsišakniję Teisėjų etikos kodekso pažeidinėjimai prieš mėnesį Kaune nesibaigė, o teisėjai, pažeidinėję tuos etikos principus ne visi buvo atleisti. Remdamasi dar antikos sentencija Quod licet Iovi, non licet bovi ir jaučiais, matyt, laikydama visus kitus Kauno teisėjus, o save – Jupiteriu, liūdnai garsėjanti Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė sau leido elgtis taip, kaip dar neseniai elgėsi pašalintieji Kauno teisėjai.
Laikraščiuose „Karštas komentaras“ ir „Laisvas laikraštis“ pastarosiomis dienomis išspausdintame straipsnyje „Nepagarba teismui“ ji ėmėsi triuškinamos atakos prieš jai artimo žmogaus bylą nagrinėjančią teisėją - Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkę Laimą Dumskienę, versdama ją nusižengti teisėjų veiklos nešališkumo, nepriklausomumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir visiems kitiems principams. Straipsnio pavadinimu N.Venckienė (pati būdama teisėja!), matyt, norėjo pareikšti savo nepagarbą į Utenos teismui, tačiau straipsnis virto pasityčiojimu iš visų Lietuvos teismų ir apskritai – teisingumo.
Gindama savo motiną Laimutę Kedienę, kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnį, t.y. dėl nepagarbos teismui, N.Venckienė teikia, švelniai tariant, keistokus motinos gynimo argumentus, pvz., pirmiausia pristato, kad ji yra „Drąsiaus Kedžio Mama“, taip pat „nukentėjusios pedofilijos byloje mažametės Močiutė“, lyg šie titulai jai suteiktų kokią nors teisinę neliečiamybę.
Ir jau visiškas absurdas aiškinti, kad tą nepagarbą L.Kedienė išreiškė Panevėžio teisėjų priimtai „neteisėtai nutarčiai nutraukti kaltinamojo pedofilija Andriaus Ūso, pripažintos nukentėjusiąja pedofilijos byloje mažametės motinos L. Stankūnaitės draugo, patarėjo, konsultanto, baudžiamąją bylą“. Taip išeitų, kad titulai „draugas, patarėjas, konsultantas“, matyt, ne tik įrodo A.Ūso kaltę, bet ir leidžia išteisinti L.Kedienę.
N.Venckienė imasi aiškinti visuomenei, bet, aišku, pirmiausia, mokyti Utenos prokurorę ir teisėją, koks turi būti teismo sprendimas. Visa N.Venckienės viltis – jos motinai taikyti ne baudžiamąją, bet administracinę atsakomybę. Palyginimui ji pateikia atitinkamus kodeksų straipsnius ir stoja į impozantišką pozą: „Tad noriu paklausti: kodėl mano Mamai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas?“
Įdomu, kam teikiamas šis klausimas: visuomenei, Utenos teismui, gal Prezidentei, paskutinei N,.Venckienės vilčiai? O gal jos kiemo Garliavoje gynėjams? Toliau N.Venckienė aprašo net šešias Kauno, Anykščių, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų teismų bylas, neva verčiančias suabejoti, kad „prašoma skirti bausmė 70-ies metų amžiaus, niekada gyvenime neteistai, nebaustai mano Mamai išties yra tinkamo dydžio“. Ir iš karto konstatuoja, kad tokia bausmė (6500 Lt bauda) kažin ar užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą.
Toks vienos teisėjos straipsnis žiniasklaidoje, kvestionuojantis visai kito teismo galimą nuosprendį jos motinos byloje, matyt, šaukiantis visuomenės ar neteisminės Lietuvos valdžios įsikišimo, yra akivaizdus Lietuvos teisinės sistemos ir teisėjų etikos principų griovimas. Įsivaizduokime, kad kur nors Amerikoje vienas Čikagos teisėjas šios šalies žiniasklaidoje imtų viešai kaltinti, tarkim, Niujorko teismą savo giminaičio byloje esą dėl pernelyg griežtos jam gręsiančios baudos. Absurdas, nesąmonė, taip negali būti – pasakys kiekvienas teisėjo etikos prisilaikantis ne tik Amerikos, bet ir Lietuvos teisėjas.
Nereikia ir Amerikos, jeigu bet kuris Lietuvos teisėjas (bet tik ne N.Venckienė!) imtų per žiniasklaidą ginti savo giminaitį jam nepriklausančioje byloje, tuomet jo likimas, ko gero, būtų toks pat kaip ir straipsnio pradžioje minėtų Kauno teisėjų. Tačiau N.Venckienė viešai kišasi į savo motinos bylą ir... nieko nebijo.
Bet tai dar ne viskas. Savo straipsnio pabaigoje N.Venckienė, kalbėdama apie savo motinos bylą, pakyla į visą Lietuvos teisėsaugą juodinančias aukštumas: „ar tai nėra Lietuvos teisėsaugos atstovų kerštas už žodžius, kuriuos galbūt pakartotų 90 procentų šalies gyventojų?“ Taip kalba Lietuvos teisėja, turinti teisę nulemti žmonių likimus. Įsivaizduokime tos pačios Amerikos teisėją, sakantį tokius siaubingus žodžius, visa Amerika pašiurptų, ir tų ištartų žodžių diena Amerikos teisėjo karjerai būtų paskutinė.
Dar toliau, dar siaubingiau. N.Venckienė jos motinai pasiūlytą bausmę sulygina „su F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojaus – studento Rodiono Romanovičiaus Raskolnikovo įgyvendintu ilgai brandintu sumanymu“. Priminsiu, kad pagal minimą sumanymą tas studentas nužudo senutę palūkininkę ir atsitiktinai namo grįžusią jos seserį. Vadinasi, teisėja N.Venckienė 6500 Lt baudą prilygina jos motinos nužudymui. Vertinti tokius samprotavimus, matyt, reikėtų jau ne teisėjų valdžiai, bet turbūt atitinkamos specializacijos gydytojams.
Paskutiniai N.Venckienės straipsnio žodžiai patvirtina ką tik minėtą įtarimą: „Tebūnie. Tačiau kažin, ar taip nuteisę nužudyto sūnaus Mamą, seksualiai išnaudotos mergaitės Močiutę, jos baudėjai ras ramybę vienatvėje ir tarp žmonių?...“
Kas čia per užuominos Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkei Laimai Dumskienei? Negi N.Venckienė ėmėsi Aukščiausiojo misijos ir amžiams prakeikė L.Dunskienę klajoti kosmoso dausose? Negi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nereaguos į tokį pasibaisėtiną teisėjos N.Venckienės elgesį, laužantį visus ne tik teisėjų etikos, bet ir civilizuotos žmonių elgsenos principus?
