“Estija yra nedidelė Šiaurės Europos šalis prie Baltijos jūros, Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų sankryžoje. Samuelis Huntingtonas laikė, kad Estijos siena yra Vakarų civilizacijos siena, civilizacijų susidūrimo siena. Tai daro Estiją įdomią istorikams, bet nelengvą žmonių gyvenimui“.
Taip pradeda savo knygą „Estijos ekonominis stebuklas“ („The Estonian Economic Miracle“) buvęs Estijos premjeras Martas Laaras. Joje žymus Estijos politikas, beje, pagal išsilavinimą istorikas, iš pradžių trumpai apžvelgia Estijos XX amžiaus istoriją, pamini, kad Antrojo pasaulinio karo metais prarado 20 proc. savo gyventojų. Pagaliau 1991 m. po 50 okupacijos metų, Estija tapo laisva. Tačiau ji turėjo laisvę, bet nieko daugiau.
Komunistinis režimas sugriovė Estiją. 1939 m. estų gyvenimo lygis buvo panašus į suomių. Tačiau tolimesnis abirjų tautų gyvenimas išsiskyrė. Pradėjusios viename taške, Suomijos BVP vienam gyventojui 1987 m. pasiekė 14,4 tūkstančių dolerių, kai pačiais aptimistiškiausiais skaičiavimais Estijos lygis tuomet tebuvo 2 tūkstančiai dolerių.
1992 m. Estija atsidūrė tragiškoje situacijoje: pramonės gamyba nukrito 30 proc., realus uždarbis daugiau nei 45 proc., infliacija siekė 1000 proc. Duona ir pienas buvo išduodami pagal korteles, o kadangi namų apšildymui trūko dujų, vyriausybė netgi ketino persikelti kur nors į kaimą. Pridursime, kad Lietuvoje irgi buvo panaši į Estijos padėtis.
Kaip tik tuo metu, 1992 metų rudenį į Estijos premjero kėdę sėdo jaunas 32 metų istorijos mokytojas Martas Laaras. Jis sudarė savo kabinetą iš jaunų, socializmo idėjomis neapsėstų žmonių. Jie suprato, kad mažų žingsnelių nepakaks ir būtinas ryžtingas žingsnis per bedugnę, radikalios reformos ir neieškojimas kažin kokio „trečiojo kelio“ tarp kapitalizmo ir socializmo.
Anot M.Laaro, Estijos reformos rėmėsi dviem principais: pirmiausia turi būti politinė reformų valia - per įstatymus ir demokratiškai išrinktas valdžios struktūras, o antrąjį jis siūlė pavadinti žinomo reklaminio šūkio vardu “Just do it„ (“Padaryk tai“ arba “Imk ir daryk"). Kitais žodžiais, vykdant reformas reikia veikti itin ryžtingai ir neužstrigti dėl jų teikiamų mažų nemalonumų.
Pirmąja realia Estijos reforma buvo 1992 m. įvykdyta monetarinė reforma – savos konvertuojamos valiutos įvedimas. Kartu tai pareikalavo subalansuoto biudžeto. Kaip lozungas „Subalansuokime biudžetą!“ buvo populiarus, bet praktikoje jis buvo visai nemėgiamas, nes reikalavo apkarpyti visas subsidijas, sumažinti valdymo aparatą.
Opozicija tuomet protestuodama surengė parlamentinę obstrukciją ir organizavo net gatvių demonstracijas. Nepaisant to, buvo priimtas įatymas, kad parlamentui gali būti siūlomas tik subalansuoto biudžeto projektas. Tai tapo išskirtiniu Estijos valstybės bruožu.
Netrukus atsirado ir pirmieji reformų vaisiai: Estijos ekonomika iš Rytų pasisuko į Vakarus, pradėjo augti eksportas, šie geri ženklai atvedė ir į antrąjį reformų etapą, kurio metu žmonėms buvo įdiegta svarbiausioji jų geresnio gyvenimo sąlyga: savo problemas žmonės turi spręsti patys. Vyriausybė pareiškė, kad padės tik tiems, kurie ir patys kažką daro.
Tai irgi nebuvo populiaru, bet žmonės priėmė šias gyvenimo nuostatas, pvz., naujas verslo laisvės taisykles, kartu buvo atsigręžta į pasaulio rinkas. Tai pradėjo pritraukti stambias užsienio investicijas, šioje srityje Estija dabar Lietuvą lenkia net tris kartus: 2011 metų antrąjį ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų vienam Estijos gyventojui teko 9684,5 euro, Lietuvoje - 3327 eurai.
Lietuvos palyginimus su su Estija galima būtų pratęsti. Pirmiausia, dėl biudžeto deficito. Įstatymiškai įteisintas nedeficitinis biudžetas leido Estijai leido nenugrimzti į skolų jūrą, įteigti visuomenei optimizmo, kartu kelti gyvenimo lygį bei valstybės prestižą.
Lietuvos ir Estijos biudžeto deficitas
(www.datosmacro.com)
Kaip matome, Estijoje buvo įgyvendintas paprastas valstybės finansų principas: negalima leisti pinigų, kurių nėra ir kartu prispausti ateinančias kartas sunkia skolų našta. Lietuvoje apie tokį principą kalbama seniai, bet kol kas kiekvieni metai yra tik tolimesnis deficitų auginimas ir tuo pačiu valstybės skolos didėjimas. Estijos valstybės skola yra mažiausia Europoje (nors ir Lietuvos skola Europos mastu dar nėra tragiška...).
Valstybių skola 2010 metais, proc. nuo BVP
(www.datosmacro.com)
Pirmaisiais reformų metais Estija, skatindama konkurenciją, netgi visiškai panaikino muitus, tuo gerokai nustebindama Europą. Atvėrus ekonomines sienas, buvo priversta gerėti ir estiškų prekių kokybė. Tiesa, rengiantis stoti į ES, kai kurie muitai vis dėlto atsirado. Taip pat verta priminti, kad Estija radikaliai sumažino savo biurokratiją ir valdiškose įstaigose visiškai atsisakė popieriaus. Visą „popierinį“ darbą padaro kompiuteriai ir internetas. Apskritai, Estija yra viena labiausiai „internetizuotų“ Europos šalių. Kaip žinome, „Skype“ irgi yra estiškas produktas.
Interneto aprėptis 2011 m., proc.
(www.internetworldstats.com)
Viename iš savo interviu M.Laaras atsakė į klausimą: kaip kovoti su korupcija. Lietuvoje, kaip žinome, į šią kovą yra mestos galingos valstybinės struktūros, viena iš jų yra netgi Seime. Estijos politiko, beje, dabar jis yra Estijos gynybos ministras, atsakė vėlgi labai paprastai: nereikia steigti specialių įstaigų šiai kovai, reikia išsiaiškinti tikrąsias korupcijos priežastis ir tuomet bus visai aišku, ką reikia daryti. Anot M.Laaro, reikia tik apriboti valdininkų valdžią ir jų galimybes leisti potvarkius. Tuomet korupcijai galimybių neliks.
Baltijos šalių socialiniai ekonominiai rodikliai
(Lietuvos statistikos departamentas)
Mūsų politikai, atrodo, nelabai domisi Estijos sėkme. O gaila, nes nors truputėlį estų patirties permetus į Lietuvą, mūsų gyvenimas, turiu mintyje ir valstybę, ir žmones, tikrai pagerėtų. Tačiau estų reformos iš esmės mažina valstybės vaidmenį, tuo pačiu ir valdančiųjų įtaką paprastų žmonių gyvenimui. Galbūt dėl to estiškos reformos mūsų krašte kol kas neprigyja.
