Prie gausybės Lenkijos skundų prieš Lietuvą Europos institucijoms neseniai prisidėjo dar vienas: Lenkijos piliečių Tomaszo Snarskio ir Jozefo Slomos peticijos dėl Lietuvos lenkų padėties. Jas balandžio 24 dieną nagrinėjo Europos Parlamento Peticijų komitetas.
Apie ką kalba T.Snarskio peticija (panaši yra ir antroji)? Apie tą patį: tragišką lenkų padėtį Lietuvoje. „Kreipiuosi su prašymu imtis visų įmanomų teisinių žingsnių, turinčių tikslą užtikrinti lenkų tautinei mažumai pagrindines žmogaus teises, tarp jų mažumos kalbines teises“. Taip prasideda šis Lenkijos piliečio paskvilis.
Cituotas sakinys iš karto parodo peticijos teisinį lygį, nors ją rašęs save pristatė kaip teisininką. Esmė ta, kad tarp pagrindinių Žmogaus teisių tikrai nėra mažumų kalbinių teisių, tačiau noras peticijai suteikti solidesnį skambesį privertė parašyti ir tokį kalambūrą.
Peticijos autorius ir toliau žarstosi solidžiais tarptautiniais dokumentais ir cituoja Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą: „27 straipsnis. Tose valstybėse, kur yra tautinių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar vartoti gimtąją kalbą kartu su kitais jų grupės nariais“. Lietuva sąžiningai vykdo šio pakto nuostatas, todėl net nesuprantama, kodėl jį reikėjo priminti.
Atsirėmęs į gimtosios kalbos vartojimo teisę, T.Snarskis pateikia, jo manymu, svarbiausias gimtosios kalbos vartojimo sritis: mokymą tautinės mažumos kalba, užrašus, informaciją ir kitokius ženklus tautinės mažumos kalba, mažumos kalbos vartojimą santykiuose su valdžia, savo vardo ir pavardės užrašymą mažumos kalba. Ir dėl šių punktų Lietuva niekuo nenusižengia tarptautiniams reikalavimams, o dėl mokymo tautinės mažumos kalba akivaizdžiai neturi sau lygių pasaulyje.
Dėl bandymų kaltinti Lietuvą dėl informacijos skelbimo ar pavardžių rašymo mažumos kalba, kaip ir jos vartojimo santykiuose su valdžia, tai jie subliūkšta Lietuvai pasirėmus Europos tautinių mažumų apsaugos konvencija – pagrindiniu Europos šios srities dokumentu. Konvencijoje aiškinama, kad (11 str.) tautinei mažumai priklausantys asmenys turi teisę „savo mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją“. Jokių problemų dėl tokios privačios informacijos teikimo Lietuvoje nėra. Verta tik paminėti, kad Rytų Lietuvos miestelių skelbimų lentose lenkiškų įrašų beveik nėra.
O dėl vietovių ir gatvių pavadinimų rašymo mažumos kalba, tai Konvencijoje yra nuostata, kad dėl tokios rašybos šalis turi remtis „savo teisinės sistemos reikalavimais“, ką Lietuva ir daro. Konvencija numato, kad asmenys, priklausantys tautinėms mažumoms, turi teisę savo vardus ir pavardes vartoti mažumos kalba, bet oficialiai jie gali būti pripažinti „pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“. Lietuva tomis sąlygomis naudojasi.
Peticijos autorius teigia, kad kalbinės teisės priklauso platesnei tapatybės reiškimo teisių kategorijai ir ta proga primena Europos Žmogaus teisių konvencijos papildomo protokolo 2 str.: „Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švietimu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę laisvai parenkant savo vaikams švietimą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus“. Lietuva šventai vykdo šiuos įsipareigojimus.
Kaip ir peticijos autoriaus cituojamą Europos tautinių mažumų apsaugos rėminės konvencijos 14 str.: “Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba“.
Šį užtikrinimą patvirtina ir mūsų Švietimo įstatymo 28 str.: „Vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, ir jeigu bendruomenė prašo, savivaldybė laiduoja mokymąsi tautinės mažumos kalba“.
„Sprendžiant iš viešai prieinamos spaudos informacijos, siūlomi įstatyminiai pakeitimai (čia apie dabartinį Švietimo įstatymą) gali privesti prie Lietuvos lenkų švietimo įstaigų likvidavimo“, – rašo peticijos autorius. Na, čia jau visiškai vaikiškas argumentas. Be abejo, autorius rėmėsi Lietuvos lenkų spauda, kurios objektyvumu Lietuvoje niekas netiki. Tačiau Lenkijoje, kaip matome, kai kas vis dėlto užkimba ant šio kabliuko.
T.Snarskis netgi kaltina Lietuvos bei Lenkijos valdžią už abejingumą šioms problemoms. Bet ką Lietuva turėtų daryti, jei visi peticijos kaltinimai yra melas. Mūsų šalimis peticijos autorius neapsiriboja, jis kviečia Europos Parlamentą toliau tirti Lietuvos lenkų padėtį ir užtikrinti Žmogaus teisių apsaugos sistemų garantuotas jų kalbines teises. Tokiu iškilmingu akordu baigiamas šis melo ir pykčio Lietuvai dokumentas.
Tai dar ne visas purvo pliūpsnis mūsų kraštui. Peticijos nagrinėjimo diskusijose kalbėjęs europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis žiebė ne mažiau karštas Lietuvos pasmerkimo kibirkštis. Pirmiausia, anot jo, Lietuvai įstojus į ES, „prasidėjo problemos“, suprask, padėtis blogėja. Taip pat jis paminėjo ir kažkada buvusią asmeninę problemą: dar sovietmečiu imdamas pasą jis nesutiko, kad jo pavardė būtų Tomaševskij ir iškovojo, kad ji būtų be rusiškos galūnės (tokiu būdu jis prisipažino kovojęs prieš totalitarizmą). Dabar, melavo V.Tomaševskis, tokios teisės, t.y. rašyti lenkišką pavardę be galūnės esą neliko, nors lentelė su jo pavarde Europos Parlamente sako ką kitą.
Paskutiniais savo žodžiais V.Tomaševskis užtikrino, kad „šis skundas (t.y. peticija) yra ne prieš Lietuvą, bet prieš dabartinę nacionalistinę daugumą“. Taip išeitų, kad peticijos autorius – Lenkijos pilietis Europos Parlamentui skundžia gretimos valstybės valdžią. O Lietuvos lenkai tam karštai pritaria. Kažkoks absurdas...
Kalbėję Lietuvos europarlamentarai – vieni vykusiai, kiti nelabai – bandė atsikirsti peticininkams. O prie nelabai pasisekusių kalbų minėčiau ir Lietuvos švietimo ministerijos atstovės kalbą. Valdiškas tekstas, mano manymu, mažai ką įtikino, nes nebuvo pateikta jokių teisinių kontrargumentų peticijos išsigalvojimams paneigti. Galbūt dėl to peticijos nagrinėjimas ir nebuvo sustabdytas. Europarlamentarai žada atvažiuoti į Lietuvą ir dar giliau pasikapstyti Lietuvos žemėje, gal kokį nors Lenkijos piliečio teikiamą pseudofaktelį pavyks su vietos lenkų pagalba surasti.
Sunku pasakyti, ar kelios dešimtys europarlamentarų, kurie neužilgo apsilankys Lietuvoje, supras, ko jie čia atvažiavo, nes geresnės padėties lenkų tapatybei ugdyti, kaip Lietuvoje, nėra niekur kitur pasaulyje. Tačiau ne tai svarbiausia. Kai kam, matyt, svarbu, kad lenkų skundai nuolat skambėtų Europoje. To prašo, matyt, kažkas iš aukščiau. Ir nebūtinai iš Europos Sąjungos šalies.
Anatolijus Lapinskas
