Beveik prieš ketverius metus sukaupiau ryžto ir paklausiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos: “ar žmonės dalyvavę pensijų kaupime ir jau išėję į pensiją pajuto kokią nors naudą, t.y. ar jų pensija yra didesnė už išėjusių į pensiją žmonių, kurie nedalyvavo pensijų kaupime ir liko „Sodroje“?“
Ministerijos atsakymas buvo aptakus: “Nuo pensijų sistemos reformos praėjo tik 4,5 metų [šiuo metu jau 8] – pernelyg trumpas laikotarpis, kuris leistų spręsti, ar dalyvavimas pensijų kaupime užtikrins didesnes pajamas negu vien „Sodros“ pensija. Žmonės dar nespėjo sukaupti pakankamų sumų, kurios leistų daryti išvadas apie kaupimo naudingumą ar nenaudingumą“. O dabar svarbiausias to atsakymo momentas:
„Atkreiptinas dėmesys, kad dalyvavimas pensijų kaupime Lietuvoje nėra privalomas, todėl kiekvienas asmuo, pasirašantis pensijų kaupimo sutartį, pats turėtų realiai įvertinti, kiek laiko liko iki senatvės pensijos amžiaus sukakties, kokias pajamas jis gauna ir ar pensijų fonde sukaupta suma bus pakankama, kad galėtų garantuoti išmokas iki gyvos galvos".
Kitaip tariant, žmonės patys turėjo susiskaičiuoti, ar jų “reforminė„ pensija bus didesnė už “nereforminę“. O kad taip iš tikrųjų galėjo būti, jautėsi iš kad ir netiesiogiai ministerijos atsakyme išreikšto priekaišto “nesupratingiems" reformos dalyviams. Tokia buvo mūsų pensijų reformos pradžia.
Bent kiek mokantiems skaičiuoti žmonėms jau ir tuomet buvo aišku, kad su nedideliu atlyginimu, pvz., iki 1000 litų ir nedidele kaupimo trukme, pvz., iki 10 metų, į kaupimo aruodą nėra ko lįsti, nes rezultatai net ir nekriziniu laikotarpiu nepateisins lūkesčių. Tačiau Seimas tada nė už ką nesutiko kaip nors apriboti žmonių dalyvavimo pensijų kaupime, nes tuomet esą būtų buvusi pažeista žmonių laisvė priimti sprendimus... Ar ne panašiai buvo valdžios kalbėta ir Kauno holdingo laikais?
Vis dėlto, Lietuvos kaupiamųjų pensijų fiasko įvyko ne dėl menko rezultato, bet dėl valstybės nepajėgumo būti tokiai dosniai: rūpintis ir „einamaisiais“ pensininkais, ir kartu dar užsikrauti nepanešamą naštą dėl būsimųjų, tarkim, po 20, 30, 40 metų į pensiją išeisiančių Lietuvos žmonių, t.y. jiems kasmet padovanoti anksčiau vos ne milijardines, dabar jau tik šimtamilijonines sumas. Bėda ta, kad valdžia nepajėgia pasirūpinti vien jau dabartiniais pensininkais, turiu mintyje vis didėjantį „Sodros“ deficitą ir tuo pačiu nesulaikomą kritimą į „Sodros“ finansų bedugnę.
Ką daryti? Į tai žada atsakyti Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, kurias balandžio 10 d. pradės svarstyti Seimas. Jų esminės nuostatos yra tokios: ir toliau liktų „Sodros“ pervedimai į antros pakopos pensijų fondus, šiais metais jie yra 1,5 proc., kitąmet bus padidinti iki 2,5 proc., nuo 2014-ųjų pradžios vėl sumažinti iki 2 proc., o nuo 2020 metų padidinti iki 3,5 procentų. Tačiau žymiai svarbesnis kitas dalykas: įstatymo projektu siūloma pakeisti pensijų kaupimo sistemos finansavimo schemą, nustatant papildomą asmens lėšomis mokamą įmoką į pensijų fondą - 1 proc. nuo 2014 m. ir 2 proc. nuo 2016 m. Už šiuos asmenis į jų kaupimo pensijų sąskaitą būtų pervedama tokio paties dydžio papildoma skatinamoji įmoka iš valstybės biudžeto, t.y. 1 proc. nuo 2014 m., 2 proc. – nuo 2016 m.
Toji skatinamoji įmoka būtų 1 ar 2 proc. dalis ne nuo dirbančiojo atlyginimo, bet nuo Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio. Jau vien šis gremėzdiškas apskaičiavimo bazės įvardijimas verčia abejoti, ar tikrai čia pats geriausias sprendimas. Juk žymiai paprasčiau būtų tą skatinamąją įmoką skaičiuoti nuo paties dirbančiojo atlyginimo, o ne nuo statistikos brūzgynuose pasislėpusio dydžio.
Tuomet rinktis papildomą įmoką ir gauti valdžios skatinimą būtų suinteresuoti ir didesnius atlyginimus gaunantys žmonės. Tačiau mažiau patraukli ji taptų mažiau uždirbantiems žmonėms. Įstatymo pataisos kūrėjai, taip atrodo, norėjo „patempti“ mažiau uždirbančiuosius rinktis papildomą draudimą, nes, pvz., nuo 800 Lt įmokėjus 2 proc., t.y. 16 Lt, dar galima būtų gauti 42 Lt (2 proc. nuo VDU) valdžios paskatinimą. Ir priešingai – uždirbantiems, pvz. 5000 Lt ir sumokėjus 2 proc. kaupimui – 100 Lt, iš valdžios gauti vėlgi tik tų pačių 42 litų paskatinimą.
Manyčiau, kad paprasčiau ir teisingiau būtų skirti 2 proc. skatinimą pagal žmogaus gaunamą atlyginimą, taigi sumokėjus pensijų kaupimui 16 Lt, gauti ir tokį patį 16 Lt skatinimą, o sumokėjus 100 Lt, gauti pensijų kaupimui dar 100 Lt iš valdžios. Trumpai tariant, Seimas turėtų apsispręsti, ar skatinti žmones mažiau uždirbti ir daugiau gauti iš valdžios, ar daugiau uždirbantiems „mušti per kišenę“, t.y. jiems skirti mažesnį skatinimą. Mano manymu, prioritetu turėtų būti žmonių skatinimas daugiau, o ne mažiau uždirbti, tačiau broliai lietuviai dažniausiai renkasi tokią nelabai suprantamą socialinę ekvilibristiką: mažiau uždirbti ir daugiau gauti...
Pataisose numatyta, kad nesutinkantys su naująja tvarka galės išeiti iš pensijų kaupimo ir likti tik „Sodros“ sistemoje. Sukaupti pensijų fonde pinigai ten liktų ir toliau „dirbtų“, t.y. būtų investuojami iki žmogus išeis į pensiją. Galimas ir dar vienas variantas: žmogus sutiktų, kad iš „Sodros“ įmokos jam ir toliau būtų pervedami pinigai, pvz., 2 proc. į jo pasirinktą pensijų fondą, o jis pats papildomos įmokos nemokėtų. Suprantama, tuomet jis nesulauktų ir valdžios skatinimo. Tiems pensijų kaupimo dalyviams, kurie iki 2013 m. rugsėjo 1 d. neišreikš pageidavimo sustabdyti dalyvavimą pensijų kaupime arba nemokėti papildomos įmokos, nuo 2014 m. sausio 1 d. bus taikoma naujoji pensijų kaupimo finansavimo schema.
O dabar, ko gero, svarbiausias klausimas: kiek tas malonumas – skatinamosios įmokos kainuos valstybei, t.y. visiems mokesčių mokėtojams? Pensijų reformos įstatymo aiškinamajame rašte įvardijami tokie skaičiai (pagal dabartinį pataisų variantą, susiejus skatinamąsias įmokas su vidutiniu uždarbiu ir darant prielaidą, kad dalyvaujančiųjų skaičius ir aktyvumas išliks toks pat): 2014 m. (1 proc. nuo VDU) – 239 mln. Lt., 2015 m. – 257 mln. Lt. 2016 m. (2 proc. nuo VDU) – 551 mln. Lt, 2017 m. – 588 mln. Lt, 2018 m. – 626 mln. Lt, 2019 m. – 667 mln. Lt.
Pripažinkime, kad tai solidžios ir net labai sumos. Kita vertus, visuomenės apklausos rodo, kad didesnė pusė visuomenės nepritaria, kad keistųsi antros pakopos pensijų fondų įmokų mokėjimo tvarka, kai į fondą mokėtų ir pats dirbantysis iš asmeninių lėšų. Papildomai 2 proc. nuo savo pajamų pensijų kaupimui sutinka skirti, deja, tik 4 proc. apklaustųjų. Tokius rezultatus teikia rinkos tyrimo bendrovė „RAIT“. Žodžiu, valstybės laukia didelės išlaidos ir... tautos nepritarimas. Toks paradoksas.
Estijoje, galbūt kurios pavyzdžiu ir buvo parengtos pataisos, nuo pat pensijų kaupimo pradžios, 2 proc. savo atlyginimo fondams moka pats dirbantysis, dar 4 proc. prideda valstybė iš socialinio draudimo biudžeto įmokos. Kriziniais 2010 metais valstybės įmoka buvo sustabdyta, o dirbančiojo įmoka palikta. Dalyvavimas pensijų kaupime asmenims, gimusiems 1983 m. ir vėliau yra privalomas.
Vis dėlto Estijos valstybės biudžeto galimybės remti kaupiamųjų įmokų mokėtojus yra tikrai didesnės nei Lietuvos. 2000 – 2010 metais Estijos valstybės biudžetas tik ketverius metus buvo su nežymiu deficitu, likusius metus buvo pliusinis. 2010 m. Estijos biudžetas buvo plius 0,2 proc., 2011 metų - plius 1 proc., šiemet - minus 2,1 proc., bet kitąmet šalis vėl tikisi subalansuoto biudžeto. Palyginimui, Lietuvos pastarųjų metų valstybės biudžetai kol kas tik minusiniai, 2010 m. - minus 21,6 proc., 2011 m. - minus 17,3 proc., 2012 m. - minus 7,4 proc.
Ką nuspręs Seimas – tikrai sunku prognozuoti. Taigi pensijų kaupimo perspektyva kol kas skendi migloje. Paguoda tik ta, kad panašios problemos kamuoja ir kitas Europos šalis. Žinoma, išskyrus Estiją.
