Kompozitorius ir muzikantas Andrius Kulikauskas atskleidė ateities planus ir svajones – į mokyklas sugrąžinti gerą muziką, iš kurios verta mokyti vaikus.
Niekada nebuvote pasitraukęs nuo muzikos. Tačiau ar nejaučiate nostalgijos praėjusiems laikams, „Dainos teatrui“, kai buvote su Vytautu Kernagiu?
Juk neįbrisi į tą pačią upę du kartus. Tačiau, žinot, vis pagalvoju, ką mes būtume galėję nuveikti, jei būtume turėję tokias galimybes kaip dabar – kalbu iš techninės pusės. Žinoma, anie laikai dėl to ir turi savo žavesio.
Nebuvo noro senų planų įgyvendinti su dabartinėmis sąlygomis?
Žinoma buvo. Su V. Kernagiu turėjome jų daug, ir didelių, tačiau nebeliko asmenybės, likimas savo korekcijas padarė.
A. Kulikauskas (asm. arch. nuotr.)
Mano darbas – ne politikavimas
Kaip jūs pats save atradote muzikoje?
Viskas įvyko savaime: atsidarius muzikos mokyklai, mama ten nuvedė ir nebegalėjau atsiplėšti.
Galiu pasakyti, kad ta muzikinė karjera visai vykusi. Jei dar nuo eilinio nepakilau iki generolo, tai iki kapitono tikrai. Esu jaunas ir vestuvėse atgrojęs, šokiuose, restorane, paskui prasidėjo profesionalus grojimas filharmonijoje. Nebuvo viskas sviestu patepta, tačiau niekad nesu atitrūkęs nuo muzikos.
Tad menininkas gali pragyventi ir čia?
Na kaip... Vienas mano „prietelis“ kas metus keturiems mėnesiams vyksta į Norvegiją statybininku dirbti. Iš 600 litų atlyginimo orkestre nepragyvensi...
Nemėgstu aš politikuoti, o man ir nereikia. Esame tik skruzdėlės dideliame skruzdėlyne, dirbam savo darbelius ir nelabai mums rūpi, kas ten viršūnėlėse vyksta. Mano darbas yra groti ir man nelabai aktualu, koks čia dabar scenoje grindinys sudėtas.
Žinoma, gaila, kuomet buitiniai rūpesčiai užgožia profesinę veiklą. Tada ir išduodi save, gręžiesi, kur lengvesnį pragyvenimo šaltinį surasti.
A. Kulikauskas (asm. arch. nuotr.)
Vaikais nesirūpinama
Kaip vertinate vaikų muzikinį išsilavinimą?
Baisu, kai kokią „Dainų dainelę“ pažiūri – dainuoja vaikai visokias Britney Spears dainas... Galima pasidžiaugti, kad prisisteigė tiek daug visokiausių mokyklėlių, tačiau joms diriguoja net ne pedagogai, o dažnai tik menką muzikinį išsilavinimą turintys žmonės. Labai šarlataniška.
Kuomet mokiausi Plungėje, važinėjo po Lietuvą M. K. Čiurlionio menų mokyklos atstovai, talentų ieškojo. Atvažiavo ir pas mus, patikrino kiekvieną klasę ir išrinko du – tarp jų ir mane. Tačiau tėvai tokio mažo dar neišleido.
A. Kulikauskas (asm. arch. nuotr.)
Vaikai stumiami į tą patį paviršutinišką muzikos lygmenį?
Gabiais nesirūpinama – finansų reikia, o populiarumas per televizorių skinamas. Anksčiau talentingais buvo rūpinamasi neatsižvelgiant į jų materialinę padėtį. O ir apie mokyklas kalbant – muzikos pamokose vaikai visokias pop dainas dainuoja.
Kažkada buvo leidžiamas toks laikraštis „Moksleivis“, kur mokiniai savo kūrybą publikuodavo. Kokios Akmenės septintos klasės mergaitės eilėraštis būtų kur kas prasmingesnis už dabartinių dainų tekstus...
Lietuviams kultūros nereikia?
Esame krepšinio šalis – ir būkime tokie. Nieko čia nepadarysi. Esama situacija viską atspindi. Pasidomėkite, kiek pabaigusių Čiurlionio menų gimnaziją palieka Lietuvą – tragiškai daug. Neturi jie čia ką veikti, o ir patys nei valdžiai, nei žmonėms labai įdomūs...
Kaip, jūsų nuomone, situaciją galima pakeisti?
Na, aš optimistiškai žiūriu. Manau po truputį į gera einama. Žmonės jau pradėjo atsirinkti, kas vertinga. Žinote, Baltarusijoje baudžiami dianuojantys apgal fonogramą – apgaudinėja klausytoją. Ir pas mus žmonės gyvą muziką, natūralią emciją pradėjo vertinti, gal tas dirbtinis blizgesys pabos.
Bohema mirusi
Ar sutiktumėte būti pavadintas bohemos atstovu?
O ar jūs įvardintumėte, kas ta bohema yra? Kažkada praeitame tūkstantmetyje ji gyvavo, kuomet pasiturintys žmonės kultūrą globojo. O dabar tik „biedniems“ ji terūpi.
Idealizuojat senąją tvarką, kuomet muzika puoselėjama buvo. Kur ta karta dingo?
Man pačiam tas klausimas – neįmenama mįslė. Juk tiek žmonių muzikos mokyklas pabaigę, po ketverius metus fortepijonu ar akoredeonu groję. Ir tie patys vaikšto į pigius koncertus, tos pačios fonogramos pasiklausyti. Ir, žiūrėk, dar ir patinka!
Nepykdo valdžios apatija tokiems reiškiniams?
Sakiau, koks iš manęs politikas... Tačiau manau, kad Kultūros ministerija turėtų būti ne politizuota, o asmenizuota – reikalus turėtų prižiūrėti autoritetingi žmonės. Tačiau kuo čia skųstis. Peikiame Seimą, bet esama valdžia – tik tautos veidrodis.
