Prieš ketverius metus atgimusi legendinė grupė „Antis“ vėl stebina gerbėjus originalumu ir kūrybingumu. „Balsas.lt savaitė“ kalbina ilgametį grupės lyderį ir dainininką Algirdą Kaušpėdą.
– Atgimusi „Antis“, kokia ji? Kaip vertinate ją dabar?
– Manau, ji šiek tiek išmintingesnė nei prieš 20 metų. Aišku, kitokia, nes viskas keičiasi. Daugiau nei prieš du dešimtmečius susikūrusi „Antis“ kovojo su išorės jėgomis, kurios trukdė būti laisviems.
Dabartinė „Antis“ susiduria su vidaus jėgomis, kurios užgožia mūsų laisvę. O tos vidinės jėgos – tuštybė, godumas, pavydas, nejautrumas, girtuoklystė. Visa tai mumyse.
Grupė nėra populiari
– „Antis“ kritikuoja tai, kas ją piktina šiandien?
– „Antis“ nieko nekritikuoja, niekas jos nepiktina. Tiesiog dalijamės su kitais tuo, ką pastebime. Daugiausiai ir kalbu apie save ir tuos, kuriuos matau šalia savęs. Buržujai, girtuokliai, tuštybės mugės atstovai... Žinoma, atsiranda ir kas nors gero, netikėto.
Tokie esame, todėl nereikia bijoti būti savimi, nereikia piešti vien gražaus fasado. Ir koks skirtumas, ką kiti galvoja? Svarbu, kad drįsti nuoširdžiai kalbėti. „Antis“ provokuoja nuoširdumą.
– Ar tai reiškia, kad tokie tapome per 20 nepriklausomybės metų?
– Nemanau, tai amžinos problemos, kurios egzistuos tol, kol žmogus bus gyvas.
Žmonės puikuosis ir po 100 metų, meluos ir tingės, bet lygiai taip pat kurs nors ir aukosis. Ir apie tai dainos bus kuriamos iš kartos į kartą.
– O tai, kad grupė „Antis“ be užuolankų apie tokius dalykus kalba, ko gero, ir yra jos viena jos populiarumo priežasčių ?
– Nepasakyčiau, kad „Antis“ yra populiari. Ji tik išliko, egzistuoja ir turi savo vietą. Populiaru tai, kas linksmina, neverčia daug mąstyti, kur daina „liejasi plačiai“. Nesiekiame būti populiarūs. „Antis“ niekam nepataikauja: nei sau, nei publikai, nei situacijai.
Tekstas per 20 minučių
– Vyresnioji karta „Anties“ neįsivaizduoja be „Kažkas atsitiko“, „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“... O kuris kūrybos etapas reikšmingiausias jums?
– Net nežinau. Pati pradžia, kai viskas formuojasi, visada būna įdomi. Turbūt 1987–1988 metai buvo įdomiausias etapas. Kai 2007-aisiais išleidome „Ančių dainos“, buvo daug kūrybinio džiaugsmo. Kai 2009 metais parašėme muzikinę utopiją „Zuikis pleibojus“ irgi buvo smagu. Čia kaip su vaikais – pirmas, antras, trečias. O kuris mieliausias? Visi...
– Jūsų dainų tekstai visada kupini ironijos, sarkazmo. Ar tiesą apie save žmogui lengviau priimti per ironijos prizmę?
– Ne kiekviename tekste tik ironija ir sarkazmas. Kartais tebūna ironiškas vos vienas kitas sakinys. Esu įsitikinęs, kad protaujantis žmogus būtent per savęs ironizavimą suranda tikrąją tiesą.
– Ar lengvai gimsta tokie tekstai?
– Daug laiko man nereikia. Kartais užtenka 10–15 minučių. Svarbu pagauti idėją, tikrą įžvalgą, o po to jau viskas savaime. Mes juk kuriame ne vieni (šypsosi, rodydamas į dangų)...
Apie vertybes
– Architektūra ir muzika ilgus metus jūsų gyvenime eina greta. Ar galite pasakyti, kuri veikla artimesnė?
– Architektūroje neįmanoma padaryti tiek meninių atradimų, kiek muzikoje ar poezijoje. Čia daug daugiau laisvės, atsivėrimo, bet šalia to, kas džiugina sielą, turime ir savo darbą. Mėgstu savo darbą ir juo didžiuojuosi. Vis dėlto darbas ir hobis sunkiai palyginami dalykai, todėl stengiuosi jų nepainioti, o priešingai – griežtai atskirti.
– Grupė „Antis“ turėjo ir turi savo veidą, poziciją, vertybes. Ar jūsų vertybės keitėsi per tuos metus?
– Man aukščiausia vertybė yra bendradarbiavimas. Manau, žmonės turi ne konkuruoti, peštis, o bendradarbiauti. Kitas vertybinis mano nusistatymas – nieko nesureikšminti: nei savęs, nei kitų, nei aplinkybių.
Gyventi čia ir dabar, įvertinant ir dėkojant už galimybę tai daryti. Visada vertinu nuoširdumą, pasiaukojimą tiek artimui, tiek sau. Savigarba yra tiek pat vertingas dalykas kaip ir pagarba kitiems. Jei neturi savigarbos, vargu ar sugebėsi gerbti kitus.
– Kai susikūrė „Antis“, kūrėsi ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis. Buvote jo iniciatyvinės grupės narys, aktyvus dalyvis, bet į politiką nenuėjote. Kodėl?
– Jeigu kuriantis Lietuvos Atkuriamajam Seimui man būtų pasakę, kad privalau būti Seimo nariu, gal ir būčiau buvęs, bet manęs niekas pernelyg neprašė. 1990 metais buvau pakviestas padirbėti Lietuvos televizijoje. Priėmiau tai kaip kvietimą tarnauti Lietuvos valstybei. Trejus metus dirbau televizijos vadovu ne dėl karjeros, o dėl asmeninio iššūkio.
Televizijoje man reikėjo daug mokytis, kad ką nors suprasčiau, o kai po kelerių metų jau pradėjau suprasti – pasikeitė politinė padėtis ir man reikėjo išeiti.
Neturiu principinių nusistatymų niekur nedalyvauti, tiesiog visą laiką bandau daryti tai, ką išmanau ir kas man patinka. Laikausi nuomonės, kad visur reikalinga kompetencija. O politikoje ypač.
TIK FAKTAI
Grupė „Antis“ buvo sukurta A. Kaušpėdo architektų vakarėliui (pirmas koncertas įvyko 1984 metais).
Pasiskelbusi perversmo grupe „Antis“ aktyviai talkino Sąjūdžiui, tapo tikru atgimimo laikų reiškiniu.
1990 metais grupė išsiskirstė, nors buvo dar keturis kartus susibūrusi. Pastarąjį kartą atgimė 2007-aisiais.
