Viešojoje erdvėje vyksta „paskutiniai pasispardymai“ dėl dvigubos pilietybės – po kelerių metų diskusijų ir įvairių įstatymo variantų pagaliau pasiektas didžiausias kompromisas, dabar laukiantis Prezidentės verdikto. Tačiau praūžus diskusijų audrai lieka neaiškūs kertiniai principai ir Lietuvos vykdoma strategija, kuria vadovaujantis reikėtų pritarti arba nepritarti leisti antrosios Respublikos piliečiams įgyti kitos šalies pilietybę neprarandant gimtosios. Šiek tiek glumina kai kurių gerbiamų intelektualų vieši pareiškimai, kad dviguba pilietybė vos alsuojančią Lietuvą kone galutinai pribaigs. Noro į problemą žvelgti pro tamsius arba rožinius akinius nelaikau inteligentišku. Sudėtingi klausimai reikalauja platesnių diskusijų, negana lietuvius suskirstyti į „su pilietybe“ ir „be pilietybės“.
Pradėsiu nuo tikro pavyzdžio, kurį prieš kelias dienas papasakojo kolega, kilęs iš britų šeimos, persikėlusios į Pietų Afrikos respubliką. Kalbėdamas apie darbo perspektyvas jis prasitarė, jog pasiekęs karjeros „stogą“ Pietų Afrikoje pasirinko Jungtinę Karalystę pirmiausiai todėl, kad turėjo jos pilietybę. Kitu atveju gal būtų rinkęsis Australiją. Žinoma, tai nėra visiškai analogiškas pavyzdys – juk jis palikuonis. Tačiau argi ne panašūs dėsniai galioja ir mūsų migrantams?
Panagrinėkime, kas yra pilietybė. Pagal apibrėžimą, tai socialinės, politinės ar nacionalinės grupės statusas. Pagal socialinio kontrakto teoriją, jis apibrėžiamas įstatymais, t. y. su teisėmis ir pareigomis. Kada ir kam toks statusas gali būti blogas, o kada geras? Iš žodžio „pilietis“ pasidarėme kitą – „pilietiškas“, rimtai skamba frazė „pilietinė visuomenė“ ir panašiai. Pastarosios sąvokos nurodo, kad aktyviai naudojantis pilietybe – t. y. teisėmis ir pareigomis – kuriama gera valstybė. Iš šio apibrėžimo ir minimo įstatymo kyla klausimas: ar gali žmogus būti pilietiškas, ne tik teisėmis naudotis, bet ir vykdyti pareigas dviem ar daugiau valstybėms vienu metu?
Toliau panagrinėkime, kokių teisių ir pareigų galima tikėtis ir kaip jos įtakoja piliečius bei valstybę. Kaip tos pareigos kinta bėgant laikui ir veikiant tam tikroms aplinkybėmis. Kadaise, kai žmonės ėmė formalizuoti tarpusavio santykius, turtingieji turėjo valdžią ir neskubėjo lygiateisiškai bendrauti su likusiais. Vis dėlto ilgainiui tiek baudžiauninkai, tiek vergai gavo pilietybę. Dauguma gyveno sėsliai, turėjo tokią pat teisę balsuoti. Nuo seno lietuviams pažįstamos šipkartės – lietuvių kraštas neturėdamas tvirto pamato po kojomis dažnai keitėsi, patys lietuviai irgi judėjo, barstydami aktyvųjį geną.
Pastarąjį dvidešimtmetį kelionės ypač palengvėjo – dėl pigesnių skrydžių, lengvesnio sienų kirtimo ir įsidarbinimo, kitaip sakant, dėl globalizacijos. Kol nebuvo mašinų, žmonės tenkinosi savo kaimu – anais laikais genealoginį medį sudaryti būtų buvę kur kas lengviau, juolab kad ir giminės pragyvenimo šaltinis – žemė – buvo sunkiau „kilnojama“. Taigi dabar žmonės daugiau savarankiškai keliauja tiek dėl darbo, tiek dėl pramogos. Taip sukuriamos šeimos, kurių namai ne vien mažame Lietuvos žemės lopinėlyje. Aktyviam (geram) piliečiui natūraliai kyla klausimas, kaip jis turėtų naudotis savo teisėmis ir pareigomis, jeigu gyvena nevienalytį gyvenimą – dalį jo praleido viename krašte, dalį kitame. Kokią formulę turėtume taikyti priimdami sprendimą, kurio krašto teises ir pareigas jam priskirti. Į formulę tikriausiai reikėtų įrašyti toje šalyje pragyventų metų skaičių, genealoginį medį, kultūros (kalbos, istorijos, tradicijų, mentaliteto) panašumus, visuomeninės veiklos svorį, profesinės veiklos pobūdį, sumokėtų mokesčių sumą. Toje formulėje matome du aiškius kraštutinumus, o ką daryti tiems, kurie pagal formulę atsiduria per vidurį – 50% taške.
Manau, valstybė turėtų apgalvoti, kas jai naudinga. Jeigu pilietis pagal minėtą formulę yra artimas tokiam mažam nykstančiam kraštui kaip Lietuva, tikriausiai būtų naudingiau išlaikyti „apyvartoje“ dalį žmonių, nei juos atitolinti. Išlaikant arti, išliktų daugiau tikimybės pritraukti tolesniam krašto kūrimui tiek jų vaikus, tiek investicijas, lengviau išlaikyti išeivijoje kultūrą, kalbą, tradicijas ir t. t. Tai gana paprasta: jei kur nors dalyvauji, tikiesi gauti dalyvio statusą: teises ir pareigas. O ten, kur tokias turi – aktyviau dalyvauji, nes jautiesi labiau savas. Reikėtų ne klausti, ką nors duoti ar palikti, o kaip brolius ir seseris lietuvius išlaikyti artimus, nepadarant niekam žalos. Juk pati pilietybė anoks čia masalas – tai tik geras priminimas, o kada nors galbūt ir moralinis spyris.
Dviguba pilietybė ir balsavimas – štai vienas iš kertinių dalies inteligentijos rūpesčių, ir, žinoma, ne be pagrindo, nors esu įsitikinęs, kad galimybė balsuoti internetu kelia nepalyginamai didesnę grėsmę mūsų egzistencijai. Leidimas balsuoti tiems, kurie ilgainiui atitolo nuo sprendžiamų reikalų, yra nenaudingas nei žmogui, nei valstybei. Tikriausiai todėl Jungtinės Karalystės emigrantai praranda balsavimo teisę praėjus 15 metų nuo išvykimo, nors balsuoti jie gali ir per patikėtinį. Išvažiavimas svečian kraštan ir vietinių teisių bei pareigų priėmimas dar nereiškia, kad ankstesnių atsisakoma iškart. Artėjant 2008 metų LRS rinkimams kviečiau į diskusiją Londone su šūkiu: „Balsavę kojomis – balsuokime rankomis.“ Tai tik iliustracija, kad aktyvūs piliečiai dažniau išreiškia valią savo darbais, kartais ir pasąmoningai, o ne kaip nors kitaip. Migracijos mastai iškalbingi – tik klausimas, ar į tokį balsavimą kas nors iš esmės atkreipia dėmesį.
Iš dalies lietuviai yra ne tik tarp labiausiai emigruojančių užsienin, bet ir pirmauja pagal „emigruojančių“ anapilin skaičių. „Taip, tai tragedija, kurios dar nesuvokiame“, – man antrino rašytojas V. V. Landsbergis vieno susitikimo metu. Kyla ironiškas klausimas: gal reikėtų atimti pilietybę iš tų, kurie priima „dangaus“ teises ir pareigas? Be abejonės, padėtis būtų kitokia, jeigu tiek migracijos, tiek savižudybių mastai būtų maži. Tada gal to nereikėtų laikyti tragiško balsavimo dalimi. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad šiuo metu išeivių balsavimas prasideda ir baigiasi vienoje Vilniaus Naujamiesčio apylinkėje, o tai nekelia jokios grėsmės rinkimų stabilumui. Prancūzijoje įsteigta net 11 atskirų parlamento rinkimų apylinkių išeiviams, siekiant stiprinti ryšius su išeivija – argi jie neteisūs?
Neabejoju, nes žinau – net didžiausių patriotų šeimose yra ilgam laikui užsienin išvykusių artimųjų. Jie ten keičiasi ir tolsta, bet tai neįvyksta akimirksniu, galimybių išlaikyti ryšį su Lietuva, kurti lietuviškas šeimas yra. Iš dalies tai patvirtina ir kai kurių tautų patirtis – išsibarsčiusios po pasaulį jos išlaikė tvirtą identitetą, atkūrė valstybingumą. Tačiau žinau ir keistų atvejų. Pavyzdžiui, senosios emigrantų kartos anūkas iš Brazilijos, nekalbantis lietuviškai ir nesilankęs Lietuvoje, gauna Lietuvos pilietybę ir lietuvišką pasą tam, kad galėtų Londone atdaryti savo braziliškos virtuvės restoraną (rytų Londone, šalia lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčios). Yra ir daugiau tokių atvejų, tad kyla klausimas: kaip mes rikiuojame įvairius pavyzdžius ir dėsningumus į „teisingą“ rikiuotę?
Tik maža dalis valstybių dalijasi tokia informacija, todėl sužinoti ne taip paprasta, net jei įteisinta dviguba pilietybė. Reikia neužmiršti, kad pilietybės įgijimas nėra lengvai tenkinamas įgeidis. Lietuvoje nėra galimybė pasiginčyti apie tai, ką reikia keisti, atmetus demagogiškus pasiūlymus likti gimtinėje ir dirbti, kelti ekonomiką. Svarbu suprasti, kad įstatymai, sutartys ir įsipareigojimai kyla iš norų ir poreikių, gyvenimo realijų. O apie jas jau rašiau aukščiau. Jau antrai Respublikai gyvuojant daug kam aišku, kad Lietuva niekada nebuvo itin statiška, dažnai keitėsi tiek jos geografinė, tiek kalbinė padėtis.
Vytautas Radžvilas meta tokį dvigubos pilietybės palyginimą: „Žinote, čia kaip santuokoje – leidžiama poligamija ar ne?“ Santūriai galėčiau atsakyti, kad šiais laikais net Lietuvos teisė numato poligamiją kaip teisėtą, žmonių savarankiškai pasirenkamą gyvenimo būdą. Laikai pasikeitė... Retoriškai galima paklausti: Kiek vaikų gimsta ne santuokoje? Kiek porų išsiskiria? Ar jūs gyvenate realybėje, bendraujate su žmonėmis ir empatiškai suprantate jų išgyvenimus, ar bandote realybę pritraukti prie savo teorijos, kuri vis tolsta, nors ir būtų maloni.
Kategoriškas noras atimti pilietybę atrodo lyg kerštas už tai, kad nusprendei išvykti užjūrin, o ne anapilin. Tai primena poros santykius, kai viena pusė bando sulaikyti antrąją, pasitelkusi teisinius dokumentus. Antroji Respublika pareikalavo aukų, tačiau kur viso to praktinė išraiška. Ar dalis žmonių nori, kad kiti gyventų jų sukurtomis utopijomis ir iliuzijomis? Tie, kurie klausia ir moralizuoja apie dvigubą pilietybę – ar jie dalyvauja aktyviojoje politikoje, ar yra tikrieji vadai, apie kuriuos būtų galima telktis, užuot išvykus?
Neseniai išplatintas intelektualų straipsnis yra kelių skirtingų veiksnių – pilietybės, emigracijos ir valstybės gerovės – minčių kratinys. Vienintelė tikrai gera pastraipa ši:
„Didžiulė Lietuvos gyventojų emigracija yra nacionalinio masto nelaimė, už kurią atsakingos visos lig šios šalį valdžiusios politinės jėgos ir vyriausybės. Tokio masto emigracija kelia tiesioginį pavojų tautos ir valstybės egzistavimui ir yra daugybės šalies gyventojų asmeninių nelaimių ir net tragedijų priežastis.“
Užtikau dar ir tokį komentarą: „Išeiviai galėtų deklaruoti savo pajamas ir mokėti tam tikrą piliečio mokestį.“ Aš už. Reikėtų, žinoma, suskaičiuoti argumentuotai, nes už tuos mokesčius pilietis negaus beveik jokių paslaugų: konsulinės paslaugos mokamos, sveikatos apsaugai ir pensijoms mokesčiai skaičiuojami papildomai ir priklauso nuo darbo užmokesčio ir t. t. Taigi kyla klausimas, koks turėtų būti tas mokestis ir kuo grindžiamas? Gal tai, jog pilietis gyvendamas Londone perka Lietuvoje pagamintą maistą (tai yra didina eksportą), jau yra pakankamas mokestis?
Manau, neteisinga, kad lietuviai išeiviai negali gauti gyvenamosios šalies pilietybės, būti geri piliečiai, turėti daugiau teisių tiek keliaudami, tiek dalyvaudami įvairiuose rinkimuose. Bet čia kaip pažiūrėsi: „intelektualai“ tai vadina „masiniu dvigubos pilietybės reiškiniu“, o aš vadinu „masiniu lietuvių piliečių teisių neturėjimu svečiuose kraštuose.“ Taigi, kai intelektualai sako, jog jie „prigimtinės teisės atsisakė patys“, galima samprotauti taip: pasirinkimas mažas, tenka rinktis vieną blogybę iš dviejų – būti beteisiu ten, kur gyveni, arba ten, kur gyvenai.
„Visuomenei atkakliai peršama mintis, jog galimybė išsaugoti dvigubą pilietybę padėtų išlaikyti svetur išvykusių asmenų ryšį su Tėvyne ir net tautinį tapatumą, būtų naudingesnė Lietuvai.“ Jau minėjau keletą pavyzdžių ir kaip išvykęs galėčiau patvirtinti, kad tai tiesa. Žinoma, ne absoliuti. Kaip sakiau, reikėtų peržiūrėti piliečio teises ir pareigas kad ir kas 10 metų – kai ateina laikas keisti pasą. Toliau argumentuojama, kad išeivių finansinė parama ir socialinis indėlis yra niekiniai, o dviguba pilietybė pakirstų lojalumo sampratą. Manau, kaip bežiūrėtum, tai gana keista, o ir laiško autoriai nėra gyvenę išeivijoje.
Ko gero, daugelis patvirtins geriau pažinę savo tapatybę tik pažvelgę į Lietuvą iš šalies. Ir jei tik likusieji Lietuvoje norėtų artimiau bendrauti, išeiviai daug daugiau padėtų ir palaikytų įvairiais atvejais. „Kas turi šalinti už jus tas emigracijos priežastis – mes, likusieji?“ – klausia vienas iš pašnekovų. Atsakyčiau, kad mes visi, bet tik būdami tvirti tiek dvasiškai, tiek ekonomiškai, tiek teisiškai. Be dvigubos pilietybės tai bus daug sunkiau, o gal apskritai didelė dalis žmonių pasirinks mažiau utopišką kelią.
Vietoj abstrakčių teorijų, kurias gali į kairę ir į dešinę interpretuoti Konstitucinis teismas, siūlau „pastrateguoti“ ir nustatyti dinamiškesnes taisykles valstybėje:
1. Pilietybės ir su ja susijusių teisių įgijimo formulės taikymas.
2. Pilietybės ir su ja susijusių teisių netekimo formulės taikymas paso keitimo metu.
3. Gyventojų be pilietybės teisių įgijimo ir netikimo formulės taikymas.
Taip pat kviečiu diskutuoti tema: „Balsavimas internetu: tarp pilietinio aktyvumo skatinimo ir grėsmės demokratijai“, LR ambasadoje Jungtinėje Karalystėje š. m. lapkričio 19 d. nuo 19 iki 21 val.
Andrius Kasparavičius
