Lietuvių mokslininkai idėjų ir sprendimų turi, tačiau nesugalvoja, kaip iš jų uždirbti pinigų.
Artėjant rugsėjo mėnesį Vilniuje vyksiančiai pasaulinio masto gyvybės mokslų konferencijai „Life Science Baltics 2012“ Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorius Arūnas Karlonas teigia, kad Lietuvoje trūksta mokslo vadybininkų, kurie padėtų mokslininkams komercializuoti savo idėjas, tačiau pastebi, kad verslo atstovai jau pradeda suprasti mokslininkus ir jų darbo vingrybes.
Kaip šiandien Lietuvoje atrodo gyvybės mokslų sektorius?
Tai gali būti informacinių technologijų (IT) sprendimai, lazeriai, biotechnologija – labai plati sritis. Biotechnologija Lietuvoje labai stipri. Turime know–how, istorinį pagrindą, kai šalyje buvo susiformavęs tam tikras potencialas. Džiugu, kad jis niekur nedingo – šis sektorius šiandien sukuria per 1 proc. BVP, arba per milijardą litų. Lyginant, kiek ten dirba žmonių ir kiek jie sukuria vertės, tai milžiniškas potencialas. Lazerių sektoriuje taip pat esame ypač stiprūs – turime per 30 bendrovių, kurios ir sukuria didelę BVP dalį.
Ypač svarbu ir džiugu, kad šiandien studentai renkasi gyvybės mokslų specialybes. Turime tikėtis ir siekti, kad jie liktų Lietuvoje.
Ar esame pajėgūs juos išlaikyti ir įdarbinti?
Turi atsirasti naujų kompanijų. Tegul patys mūsų mokslininkai jas kuria. Mes skatiname juos pradėti kurti verslą. Juk nebūtina patiems būti vadovais, direktoriais – jie gali būti vadinamieji mokslo direktoriai, kurie dirbtų mokslinį darbą, tačiau aplink turėtų komandą, kuri produktą realizuotų.
Kalbant apie biotechnologijas – atrinkome 13 naujai besikuriančių įmonių, į kurias valstybė investuos iki 70 tūkst. litų. Pavyzdžiui, viena įmonė ruošiasi iš aliejaus išskirti fermentus ir gaminti poroloną, kuris yra nedegus, ekologiškas, nekeliantis alergijos. Tikrai turime potencialo.
Ar mūsų mokslininkai yra pajėgūs ir gali komercializuoti savo idėjas?
Įspūdis toks, kad yra ką komercializuoti – begalė darbų guli stalčiuose. Darbus reikia suprasti ne tik kaip užbaigtus prototipus, turime skaityti disertacijas, net magistro darbus. Mūsų misija – šiuos žmones įtikinti, kad jų idėja ir sritis yra įdomi, kad ją reikia plėtoti ir galbūt rasti investuotoją.
Buvau nustebęs, kad Lietuvoje turime mokslininkų, tyrėjų medžiotojų. Štai viena vokiečių kompanija, dirbanti su elektrotechnikos gamintojais, ieško įvairių sprendimų, kurie galėtų būti pritaikyti šioje srityje. Pavyzdžiui, vienas mokslininkas pasakojo, kad gavo laišką, kuriame rašoma, jog jie perskaitė jo disertaciją ir buvo sužavėti idėja. Bendrovės atstovai siūlė susitikti. Žadėjo idėją pristatyti „Siemens“, „Bosch“ ar kuriai kitai kompanijai, kuri skirtų finansavimą, kad būtų galima idėją patobulinti ir pritaikyti jų veikloje. Tai jie pamatė iš disertacijos.
Mes neturime patys šių gebėjimų, neturime žmonių, kurie tai dirbtų, bet suprantame, kad konkurentai iš Vokietijos nesnaudžia – jie sėdi mūsų bibliotekose, verčia disertacijas ir ieško už ko užsikabinti. Todėl užsibrėžėme tikslą per porą metų atrinkti apie 250 tokių idėjų, iš kurių bent 20-čiai įkurti įmones, kad jos būtų potencialiai patrauklios tolesniems investuotojams.
Idėjų turime. Esminis klausimas – kaip sugebame jas realizuoti. Vienas dalykas – pinigai, kuriuos reikėtų skirti. Jų pasitelkiant įvairias priemones šiandien įmanoma rasti.
Tačiau mokslininkas pats neplėtos verslo. Komandos formavimas susijęs su mokslo vadybininkų trūkumu. Esame priruošę daugybę vadybininkų, bet neturime specializuotų. Mokslininkas džiaugiasi ką nors pasiekęs, bet nežino, kur tai panaudoti.
Pavyzdžiui, mūsų (MITA – aut. past.) kaimynai – matematikai. Sukūrė prietaisą, skirta širdies ritmo duomenims perduoti. Šis prietaisas nuo kontakto su oda bet kurioje vietoje gali perduoti šiuos duomenis. Kur jį pritaikyti? Lėktuvuose, automobiliuose – šiandien turime GPS pagrindu veikiančius sprendimus, darbdaviui nurodančius, kur ir kaip važiuoja automobiliai važiuoja. Prietaisai analogiškai galėtų perduoti duomenis apie vairuotojų, lakūnų būseną ir įspėti, kada metas pailsėti. Jie patys to nesugalvoja.
Trūksta vadybinių žinių, kad žmogus suprastų veikimo principą, susišnekėtų su mokslininku ir turėtų nuojautą, kur panaudoti, kam parduoti.
Tačiau tai gana sunkiai įgyvendinama – kiekvienas vadybininkas turėtų būti gana siauros specializacijos.
Ne taip ir sunkiai įgyvendinama. Ruošiami tie patys fizikai, matematikai. Tie, kurie nenori eiti toliau mokslo keliu, turėtų eiti mokytis vadybos specialybių: baigei technologijos mokslus, nenori labiau gilintis – renkiesi antrąjį aukštąjį vadybinį mokslą.
Ar mokslininkai ir verslininkai jau pradeda rasti bendrą kalbą?
Susikalbėti moka, tačiau interesai šiek tiek skiriasi. Verslas nori greitų pinigų – natūralu ir suprantama. Pavyzdžiui, mokslininkas sako, kad galėtų ką nors sukurti, bet tam reikia metų, o rezultato negarantuoja. Verslininkai toku atveju sako, kad nėra tikslo bendrauti, nes rezultato reikia čia ir dabar. Dažnai pasirenkama nuvažiuoti ir nusipirkti sprendimą iš užsienio.
Valstybė tai suprasdama kuria, pavyzdžiui, inovacinius čekius. Trys kvietimai jau buvo. Matome, kad tie patys, kurie užmezgė kontaktą, jau grįžta dirbti rimtesnių darbų. Verslas pradeda suprasti, kad čia ir dabar nebūna. Dabar svarbu, kad verslas pasitiki Lietuvos mokslininkais. Garsiai šnekama apie mokslo svarbą.
CV: Arūnas Karlonas
Nuo 2010 metų Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorius
2010 metais VRM Regionų plėtros skyriaus Kauno apskrities poskyriaus vyriausiasis specialistas
2003–2010 metais Kauno apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento direktorius
2000–2003 metais Kauno rajono Domeikavos seniūnijos seniūnas
2003 metais Vytauto Didžiojo universitete įgijo viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį
NUOMONĖS
Ar pritariate mokslo vadybininkų idėjai?
Vytautas Jokužis, „Elintos“ vadovas
Vaclovas Šleinota („Linpros“ prezidentas – aut. past.) nuo seno kartodavo, kad kiekvienas inžinierius turėtų būti 70 proc. inžinieriumi ir 30 proc. vadybininku, kitaip nieko neparduos. Pritariu, kad reikia mokslo vadybininkų, tačiau juos paruošti labai sunku, nes prekybininku reikia gimti. Pas mus dažnai tokią specialybę įgyja prekybos gyslelės neturintys žmonės.
Kiek svarbu investuoti į mokslinę veiklą?
Máire Geoghegan-Quinn, Europos Komisijos mokslinių tyrimų ir inovacijų komisarė
Tos šalys, kurios daugiau investavo į tyrimus ir plėtrą, ekonominę krizę ištveria lengviau. Tačiau jei pinigai išleidžiami netikslingai – toks investavimas netenka prasmės. Bet kuriuo metu, ypač šiuo taupymo laikotarpiu, mes turime matyti rezultatus, investicijų grąžą.
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 28 (90) rugpjūčio 6 - 12 d.
