Kauniečiai šį architektą pažįsta kaip gerų idėjų generatorių, projektų iniciatorių ir vykdytoją, visuomeninių judėjimų lyderį, šauklį, publicistą, neabejingą savajam miestui, siekiantį darnios jo plėtros išsaugant iš praeities tai, kas vertinga.
Jam dabar – 50 metų. Gimė Vilniuje, ten baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Po studijų dirbo architektu Kauno miestų statybos projektavimo institute, ėjo Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigas, o 1990–91 m. buvo Kauno miesto vyriausiasis architektas. Nuo 1992 m. vadovauja privačiai projektavimo įmonei „Architekto A. Karaliaus dirbtuvės“. 1996 m. įkūrė leidyklą PVZ, yra laikraščio „Statybų pilotas“ vyriausiasis redaktorius. Daugiau nei 20 metų – nacionalinių ir vietinių architektūros konkursų vertinimo komisijų ir ekspertų tarybų narys. Nuo 2000 m. – Europos Sąjungos premijos „Už šiuolaikinę architektūrą“ ir Mieso van der Rohe's fondo nepriklausomas ekspertas, atstovaujantis Lietuvai.
A. Karalius su naujienų agentūra ELTA kalbėjosi apie tai, kas dabar labiausiai skauda, – apie Kauną.
– Ką Jūs pavadintumėte Kauno miesto tapatumo ženklais ir kaip sugebame juos saugoti?
– Kauno tapatumas Lietuvos kontekste yra labai ryškus, taigi ir tų kaunietiškumo ženklų yra labai daug. Pradedant nuo specifinės tarties, aistros technikai ir ypač – automobiliams, baigiant savotiška kultūrine rezistencija ar „smetoninės“ architektūros terpe, kuri it savotiška urbanistinė scenografija stipriai veikia ir miesto apytaką.
Deja, medžiaginiai kaunietiško tapatumo ženklai nyksta labai sparčiai. Ir aš būčiau linkęs manyti, kad tai lemia dvasinė toposofinių vertybių erozija, merkantiliškas konformizmas ir „naujųjų klajoklių“ įtaka.
– Liūdna, bet turime pripažinti, jog kažkada buvusi Kauno pasididžiavimu Laisvės alėja prarado prestižinės gatvės vardą. Pagrindo ją vadinti traukos centru nebeliko. Nors ir dabar alėjoje veikia 3 didžiausi mieste valstybiniai teatrai bei dar vienas savivaldybės – kamerinis, yra aukštųjų mokyklų padalinių, bet... yra ir gausybė skelbimų „išnuomojame“, „parduodame“ buvusių parduotuvių ar kavinių vitrinose.
Negi netoli alėjos lygiai prieš 4 metus atsiradęs „Akropolis“ tikrai Laisvę „papjovė“ ir ji neatsigaus tada, kai bus pakeistas grindinys bei po senutėlėmis liepomis atsiras naujų suolelių?
– Kaip ir prognozavau prieš aštuonerius metus, akropolinės radiacijos poveikis bus juntamas Laisvės alėjoje daugelį metų. Ir kuo greičiau Kaunas liausis žaisti su kosmetika, bet imsis esminio, struktūrinio gydymo, tuo greičiau Laisvės alėja ir miesto centro kvartalai atsigaus. Laisvės alėjos gydymas turėtų prasidėti nuo išsamios analizės, kaip pakito ir jai artimų kvartalų gyvybingumas (užimtumas, vertės), gretimybėje nukritus „Akropolio“ „bombai“.
Deja, kol kas jokie pasiūlymai Kauno savivaldybės ausų nepasiekia. Ten sėdintiems patinka tai, ką jie daro (arba tai, ko jie nedaro), ir jiems nereikia receptų „iš gatvės“.
Nemanau, kad reikėtų rimtai vertinti ketinimą onkologines ligas gydyti makiažu. Suoleliai ir grindiniai tėra brangi urbanistinė kosmetika, kuri dar nė vienos gatvės neatgaivino.
– Kokiais argumentais atremtumėte neretai viešai girdimus teiginius, kad Kaunas pastaruoju metu atrodo ypač nustekentas miestas, o gal nematote prasmės to neigti?
– Neturiu argumentų, kaip šį akivaizdų faktą paneigti, tačiau noriu priminti, kad miestų gyvenimas retai kada vystosi tiesės trajektorija. Būna pakilimų, būna ir kritimų. Svarbiausia, kad miestas sąmoningai ir kryptingai veiktų savo paties evoliuciją.
Kai Kaunas suvoks, kad auksiniai Laikinosios sostinės dešimtmečiai niekada nebegrįš, kai supras, kad užsitęsęs miesto - donoro vaidmuo yra savižudiškas ir kad vartotojiškas gyvenimas šia diena jokio rytojaus nekuria, jis ims strategiškai mąstyti bei liausis dreifuoti.
Būtent nuo tos minutės ir prasidės Kauno kilimas, tačiau su viena sąlyga... Kad Vilnius išmoks būti Lietuvos sostine ir Kaune matyti ne tik priešą, kurį reikia nualinti, sunaikinti, bet ir tikslingai ugdomą treniruočių partnerį, kuris gali sustiprinti abu.
– Tikriausiai ir Jums teko matyti miestų, kuriuos galima vadinti laimingais, nes juos valdę ar tebevaldantys merai (burmistrai) inicijavo nemažus pokyčius, o jais jų miestiečiai gali pagrįstai didžiuotis. Kuris iš 13 buvusių per daugiau nei 20 metų Kauno merų, Jūsų nuomone, vertas pagyrų dėl miesto veidą pakeitusių (pagražinusių) sprendimų, o kuriam iš jų vertėtų „duoti rykščių“ ir už ką?
– Visada domiuosi miestais, kuriems sekasi. Kiek tai įmanoma, stengiuosi suprasti – kodėl? Esu pastebėjęs vieną dėsningumą – sekasi miestams, kurie nesiblaško, kurie laikosi orientyrų tęstinumo. Kaip sako buriuotojai – jei nežinai, kur plaukti, tau visi vėjai nepalankūs.
Mero vaidmens Lietuvos miestams labai nesureikšminčiau. Sėkmę, ko gero, labiau lemia valdančioji komanda ir savivaldybės „biurokratinė įgula“.
Kaune kol kas didelei euforijai progų nebuvo, o rausti, deja, teko. Tokio stuobrio kaip Vytautas Šustauskas ir „kanibalo“ kaip Arvydas Garbaravičius, nelinkėčiau jokiam miestui. Net per Kalėdų karnavalą...
– Jūsiškė profesija pati savaime įpareigoja Jus rūpintis harmoninga miestų plėtra, tačiau ką architektas turėtų daryti tada, kai jo kūrybinės mintys nesutampa su užsakovo interesais, juk konflikto sprendimas prieštaraujant bei ginant projekto autoriaus poziciją (ar viziją) gali baigtis užsakymo perdavimu kitam architektui?
– Menininkui tai normalu. Save gerbiantis tenoras niekada nesiims boso partijos. Kita vertus, architekto misija nėra tik asmeninių kūrybinių sumanymų realizavimas. Jo užduotis – užsakovo lūkesčių materializavimas ir vietos pagerinimas. Kiekvienas profesionalas turi laisvę apsispręsti, ar jam keliama užduotis neprieštarauja jo profesinėms ir etinėms nuostatoms.
– Labai aktyviai inicijavote „Romuvos“ apgynimo nuo jį išsinuomavusių privatininkų „globos“ akciją, nes pastarieji nieko ten neveikdami sudarė sąlygas smetoniškajam kino teatrui nykti. Tai nejaugi dabar, kai akcija pasiekė tikslą (sutartis nutraukta, „Romuva“ atkovota), visuomenei pakanka tik šito savivaldybei priklausančio tuščio pastato išsaugojimo, jeigu nuo deklaracijų iki realių veiksmų ten įkurdinti daugiafunkcinį kultūros ir meno centrą toliau vis dar nepasistūmėta?
– Nesu iš tų, kurie mano, kad koks nors visuomeninis judėjimas gali pakeisti valdišką institutą ar „uabą“ ir visavertiškai perimti kurio nors objekto kontrolę. Kiekvienas turi dirbti savo darbą bei iš to darbo pragyventi.
„Sukilimas“ dėl „Romuvos“ įvyko ne dėl to, kad ją iš ko nors norėta atimti, o dėl to, kad seniausias Lietuvoje kino teatras buvo dirbtinai marinamas, siekiant nepastebimai perimti vertingą pastatą ir palikti miestiečius be kino.
Nelįsdamas į detales tenoriu akcentuoti, kad visas „Romuvos“ „suvyniojimo projektas“ buvo taip tobulai susuktas, kad jį atnarplioti mums, visuomenininkams, nėra nei paprasta, nei greita. Vis dėlto nueitas jau nemažas kelias, pasirinktas tolesnės jungtinės veiklos partneris. Ir jeigu derybos bus sėkmingos, mes dar šį pavasarį galėsime žiūrovus pakviesti į nekomercinio kino premjerą „Romuvoje“, kuriai, beje, šį balandį sukanka 71-eri.
– Ar daug matote mieste, gal ir toliau nuo jo, Kauno patriotų ir kuo tas jų patriotiškumas galėtų dar naudingiau miestui prie Nemuno, Neries ir Nevėžio pasireikšti?
– Tarp kitko, ruošdamasis Kauno architektų namuose ekspertų tarybai pristatyti savąjį projektą vienas Jūsų kolega vilnietis prasitarė, kad būtent dėl tų upių, kurių vardų pirmi skiemenys sutampa ir reiškia „Ne“, Kaunui nulemta nesėkmė. Sutiktumėt su tuo?
Nežinomam būrėjui iš Vilniaus galėčiau nebent patarti grįžti prie „būrimo iš kavos tirščių“ metodo. Kadangi „būrimas iš upių“ technologiškai dar nėra tobulas, ir jo nuokrypos vis dar sunkiai kalibruojamos.
Apie patriotus nedaug ką tegaliu pasakyti. Nebent tai, kad tūnojimas apkasuose – žemiausios formos patriotizmas. Kuo daugiau kauniečių išlįs iš savo hermetiškų apkasėlių ir „išeis į miestą“, tuo labiau tas miestas ims keistis.
Netylėjimas yra auksas...
