Su Keistuolių teatro aktoriumi, bardu, pjesių autoriumi Andriumi Kaniava susitikome likus valandai iki spektaklio „Penktas veiksmas“. Jis čia - ir režisierius, ir artistas. Užkulisiuose virė paskutiniai pasiruošimo darbai, už durų lūkuriavo pirmieji žiūrovai. Bilietai į spektaklį išparduoti. Iškart po interviu aktorius skubėjo grimuotis. Tąkart jis vaidino ligos patale gulintį senuką Bobo. Sunku patikėti, kad po priklijuotomis žilomis žandenomis, peruku ir didžiuliais antikvariniais akiniais slepiasi šiemet 45 metus skaičiuojantis A.Kaniava. Vaikų ir jų mamų numylėtiniu vadinamas aktorius - itin mėgstamas jaunimo. Gal dėl to, kad ir bėgantys metai, rodos, jo nė kiek nepalietė, - rašo „Geras“.
- Galima sakyti, kad jūsų, aktoriaus, karjera prasidėjo „Meškutės Nidos nuotykiuose“?..
- Oi, tai buvo labai seniai. Dar buvau visai vaikas. (Juokiasi.) Jei atvirai, man rodos, net tos serijos nemačiau. Būtų įdomu pažiūrėti, nes vietoj Vaivos Mainelytės turėjau nuo arklio kristi. Užmaukšlino dar baltą peruką. Labai juokingas atrodžiau sau ir draugams. Tais laikais nebuvo gausu profesionalių kaskadininkų. O aš jau tuo metu, kaip ir dabar, užsiėmiau profesionaliuoju žirgų sportu. Taigi tokioms scenoms ieškodavo žmonių, o aš, matyt, jaunas „bachūras“, pagal sudėjimą atitikau. Uždirbau nerealiai daug pinigų. (Šypsosi.)
- Ką su jais veikėte?
- Nepamenu, turbūt mamai atidaviau. (Gūžteli pečiais.)
- Turėjote jaunystėje kokį darbelį?
- Kai grįžome iš armijos tęsti studijų, supratome, kad norisi gyventi. Tad kaip visi normalūs studentai metėmės ieškoti darbo. Būdami trečiakursiai su kolega Dariumi Auželiu dirbome tuometinio „Turisto“ viešbučio restorane.
- O ką ten darėte?
- Vedėme diskotekas, žinoma. (Juokiasi.) Tik dabar tai - vadinamieji didžėjai, o mes buvome tiesiog vedėjai.
- Neidavote į Pilies gatvę groti gitara pasiėmę skrybėlę, kaip dabar jaunimas mėgsta uždarbiauti?
- Kas įdomiausia - man net tokia mintis nekilo. Dabar paklausėte, ir pats galvoju - kodėl nėjau groti į gatvę? Tai būtų buvę daug įdomiau, negu sėdėti prasmirdusiame restorane ir dainuoti rusiškas dainas.
- Karjeros pradžioje pagrindinė „keistuolių“ auditorija buvo vaikai. Dabar jie užaugo, atsiveda savų. Gal tai ir dažnas klausimas, bet vis dėlto: kokiai publikai vaidinti maloniau?
- Tai normalus klausimas, bet į jį kaskart atsakome taip pat. Jei aktorius lipa į sceną, jis neturi jausti skirtumo, vaikams ar suaugusiesiems vaidina. Bet jei, kaip sakome savo žargonu, negali „pilna koja“ to padaryti, užsiimk kuo nors kitu. Skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų tik tas, kad jei pastariesiems ir būna neįdomu, jie vien iš mandagumo pasėdės ir patylės. O vaikas pradės „šušarinti“, judėti pirmyn ir atgal, mieliau susidomės ne scena, o prožektoriais, apie tai dar visiems praneš. Vaikai nemeluoja ir yra natūralūs. Jie padeda puikiai pasitikrinti. Kai kurie artistai linkę kaltinti, kad publika buvo nekokia. Gal ir taip, bet gal ir pats nekoks buvai.
- Ar vis dar madinga po spektaklio aktoriams dovanoti gėlių?
- Sprendžiant iš to, kad jų gauname, vadinasi, tai iš mados dar neišėjo. Tai normalus pagarbos, dėmesio ženklas. Gėlės yra grįžtamasis žiūrovų ryšys.
- Jaudinatės prieš lipdamas į sceną?
- Aišku! Jei jaudulio aktorius nejaučia, tai jis yra miręs. Tegu toks eina ten, kur jam bus ramu. Pavyzdžiui, į „Žvaigždžių duetus“ dainuoti. O pas mus... Va kad ir šiandieninis spektaklis - jį vaidiname jau trečius metus, bet šiandien jau nuo pat ryto visi sukrutę vaikštome. Ir tai normalu. Palaukite penkiolika minučių, - dar labiau sukrusime.
- O prieš savo solinius koncertus galbūt ramesnis būnate? Juk tuomet esate tik pats sau režisierius?
- Prieš savo koncertus?.. Oi, neee. Jei pamatytumėte, kaip paskutinį pusvalandį vaikštau... Nueinu nežinia kiek kilometrų. Seniau kolega Aleksandras Ten, kuris groja drauge, manęs nesuprasdavo - prieš pasirodymą dar kalbindavo: „Baik, atsipalaiduok!“ Dabar jau priprato. Tyli, taip pat ramiai sau ką nors groja... Matyt, jau nebenervinu taip pirmyn ir atgal vaikščiodamas.
- Bet juk yra baras! Taurelė visada numuša jaudulį...
- Tai tik „išmislas“. Niekas nieko nenumuša. Svaigalai tik atima šeštąjį pojūtį, kuris yra labai svarbus aktoriui.
- Iš kur traukiate laiko savo antrojo dainų albumo kūrybai? Nuolat sukatės darbuose - spektakliai, repeticijos, soliniai koncertai...
- Yra sena taisyklė, ne mano paties „išmislas“, kad kai nieko nedarai, tai ir laiko nėra. Tik sėdi galvodamas: kaip man visi draugai, aplinkiniai trukdo. Va jei jų nebūtų bent savaitę, tai nuveikčiau ir tą, ir aną... Bet jei turi daugybę darbų, esi juose paskendęs, visada galima laiko rasti.
- O kada aplanko kūrybinės mintys?
- Pavyzdžiui, šiandien pabudau septintą ryto ir sugalvojau kai ką, ko iki tol niekada nebuvau sumanęs. Čia apie spektaklį kalbu. Nežinau, ar tai pateisins lūkesčius. Bet sugalvojau tai, apie ką galima diskutuoti.
- Viena mano draugė po „keistuolių“ spektaklio atsiduso: „Kaip gaila, kad tokie talentingi ir visų mylimi aktoriai sensta.“ Bet kad jūs nesenstate! Esate toks pat guvus, kaip ir prieš 20 metų! Kad ir roko operoje vaikams „Voro vestuvės“: vaidindamas Skarabėjų karstėtės ant didžiulio guminio rutulio kaip koks jauniklis po medžius. Gal gerą formą padeda palaikyti treniruoklių salė?
- Jei dar taip save pradėčiau kankinti, sunykčiau labai greitai. Pakanka ir scenos. Spektaklį „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“ dviejų valandų bėgimu su kliūtimis, kuris prasideda septintą, o baigiasi devintą valandą vakaro.
- Kolega Aidas Giniotis jus labai gražiai apibūdino, cituoju: „Dirbu su genialiu aktoriumi, bardu, scenaristu ir pjesių rašytoju.“
- Aidas moka labai gražiai pakalbėti. Esu dėkingas už tokius žodžius. Tą patį apie jį galėčiau pasakyti. Jis yra toks žmogus, su kuriuo tiek metų esame pažįstami, bet iš jo nepaliaudamas mokausi. Pradžioje jis mane išmokė groti gitara. Ir kai atrodo, jog po tiek metų nebeturėtume vienas kito stebinti, va, žiūrėk, vėl atsiranda kas nors įdomaus, ko nebuvai pastebėjęs. Kai režisuoju spektaklį, mokausi iš Aido, kaip jis kūrė, režisavo, galvojo, kankinosi. Gal tai nėra gražu, bet natūralu. (Šypsosi.)
- Judu vienas kitą dažniau palaikote ar kritikuojate?
- Jei tik vaikščiosime ir vienas nuo kito leipsime, mūsų klubelis labai greitai užsidarys. Kiek laiko pats sau gražus būsi? Jei yra už ką kritikuoti, tai kritikuojame, jei yra už ką girti, tai pagiriame.
- Esate geriausi draugai nuo studentiškų laikų?
- Manau, kad taip. Bent jau taip norėčiau manyti. Tikiuosi, ir Aidas taip mano.
- Žiūrėdama Keistuolių teatro 20-mečio koncertą, prisipažinsiu, net nostalgišką ašarą nubraukiau... O jūs esate nostalgiškas, peržiūrite senas laidas, koncertus?
- Seniau maniau, kad nesu. Bet vieną kartą, pataikėte, pasižiūrėjau ir supratau klydęs. Aš labai daug metų nemėgau žiūrėti senų spektaklių, filmų įrašų. Bet, kaip rodo patirtis, praėjus kuriam laikui, jie įgauna naują švytėjimą, kvėpavimą. Pasižiūri ir galvoji: „Gal ir visai neblogai buvo!“ (Juokiasi.) Bet kartais būna ir taip: „Viešpatie, kodėl taip darėm?.. Dabar būtų galima padaryti šimtąkart geriau.“ Tada pradedi kaltinti, kad tada laiko nebuvo, to nebuvo, ano nebuvo, ir aplink visi kalti pasidaro.
- Ar jūsų iš Keistuolių teatro nebandė perpirkti kiti teatrai?
- Žinot, - nebandė. Ir gerai. Teatras - kaip atskira respublika. Galbūt dėl to, kad čia visi kaip komunoje gyvename? Nors nėra čia mūsų labai daug. Ne visi iš kitų teatrų atėję artistai, kad ir kokie geri žmonės ir nuostabūs aktoriai būtų, pas mus pritampa.
- Ko jiems trūksta?
- Negaliu paaiškinti. Mes patys apie tai daug galvojame. Mūsų kolektyvas draugiškas, darnus. Ir terpė kūrybai - puiki. Matyt, pas mus yra kažkoks blogis įsišaknijęs. (Juokiasi.) Tačiau labai didžiuojuosi savais artistais, kurie puikiai vaidina tiek kine, tiek kituose teatruose.
- Po Keistuolių teatro 20-mečio koncerto pasigirdo kalbų, kad skirstotės. Tai tiesa?
- Oi, ne! Tas koncertas buvo labai natūralus - juk atšventėme savo 20 metų gimtadienį. Puikiai suprantu, kad tai, jog užlipome į tokią didžiulę sceną, nėra būdinga. Ilgai dvejojome, ar verta. Tačiau 20 metų sukanka vieną kartą, pamanėme: „Pabandysime.“ Pabandėme, likome patenkinti, žiūrovai, tikiuosi, taip pat. Bet, kaip matote, nuo tos didžiulės scenos labai greit nulipome ir vėl grįžome į savo terpę.
- Be teatro ir solinių koncertų, turite gausybę kitos veiklos. Pavyzdžiui, jau antrus metus padedate Žirgų globos asociacijai rengti labdaros paramos koncertus, kuriuose pats ir dainuojate.
- Labai daug metų esu su žirgais. Jie yra mano gyvenimo dalis. Logiška, kad ir Lietuvoje atsirado tokia organizacija, kuri rūpinasi vargšais gyvūnais. Artinantis žiemai bendromis jėgomis sumąstėme surengti paramos koncertą. Pagalvojau, gal pavyks? Pavyko du kartus - šiemet vyko jau antrasis koncertas „Ruduo užsitęsusioje metų alėjoje“. Sulaukėme daugybės gerai nusiteikusių žmonių. Mūsų poreikiai, matote, nėra dideli, vienas koncertas - ir žirgeliai dar vieną žiemą pratemps.
