Kada pagaliau mes suprasime vienas kitą? Kada lietuviams latvių kalba taps antroji, o latviams antroji – lietuvių? Ką du dešimtmečius daro Baltijos Asamblėja, jeigu dvi baltų tautos vis prasčiau supranta viena kitą? Kas nutinka po ilgiausių posėdžių ir susitikimų, po kurių skelbiami garsūs pareiškimai? Ir ką padaro prezidentai, atvykę pas brangų kaimyną ir pasakę viešą kalbą? Visi šie klausimai primena provokacijas, nes jų geriau neužduoti. Nes užduoti juos reikia sau patiems.
Medikai perspėja, kad įsisenėjusi liga tampa chroniška, nebepagydoma. Šiuo metu Lietuvos ir Latvijos santykiai tuoj peržengs ribą, už kurios prasidės brangus klinikinis gydymas. O mes vis dar bandome pasitenkinti sanitaro tvarsčiais, aprišame žaizdas ir paliekame jas nenuskausminę. Tie tvarsčiai – tai ir vėliavos, kurias Rygoje pamatysi vasario 16–ąją, o Vilniuje – lapkričio 18–ąją. Devyni iš dešimties lietuvių (o ir latvių) nežino, kas tos datos ir kodėl – vėliavos.
O „realioje politikoje„ vyksta visai kiti reikalai. 2010 m. pabaigoje latvių prezidentas V.Zatleris nuvyko į Maskvą nė nemanęs pasitarti su lietuvių prezidente D. Grybauskaite dėl bendros baltiškos strategijos. Vizitas buvo istorinis, nes jo laukta 16 metų, jo metu pasirašytos 9 sutartys. Labai svarbios Latvijai ir regionui, nes prabilta ir apie ilgai lauktą atlydį santykiuose su „šalta“ Rusija. Žinoma, panašiai nesitariame su latviais ir mes, kai Lietuvos vadovai vyksta į Baltarusiją ar Lenkiją. Žodžiu, kiekvienas sau, kaip kad buvo prieškario laikais. Kai Lenkija, pavyzdžiui, draugaudama su Latvija, ardė baltų draugystę. Vienintelės pasaulyje istorinės tautos, atsitvėrusios valstybine siena, ir po 1990 metų ėmė gyventi taip, tarsi brangiausias kraujo ir kalbos kaimynas būtų Karpatų arba Laplandijos regiono realybė.
Vilniaus nėra?
Prieškario politika grįžo bent simboliais, ir jų toli ieškoti nereikia. Absurdo rekordas pasiektas tarpvalstybinėje magistralėje Ryga–Vilnius. Pajudėjęs iš Rygos gali pamanyti, kad vyksti iš Armėnijos į Azerbaidžaną, tarp kurių nėra jokių valstybinių santykių. Nuo pat Rygos centro iki Lietuvos sienos – nė menkiausio ženklo (nė vieno!), sakančio, kad važiuoji į Vilnių. Nėra pagrindinėje Europos „Via Baltica“ magistralėje Vilniaus. Kelių rodyklės – tai ne tik logistika ar geografija, tai politinė geografija. O ji sako, kad į 2011 metus Latvija įžengė Lietuvos sostine laikydama Kauną, o ne Vilnių. Taip visur ir surašyta: Kauņa.
Kaip? Kodėl? Pasirodo, ženklai gyvi nuo 1922 metų. Jie per stebuklą išliko ir TSRS laikais, kai komunistų vadai lėkdavo šia magistrale vieni pas kitus ir nematė bėdos, kad Vilnius vadinamas Kauņa–. (Kodėl A.Sniečkus netrenkė kumščiu į stalą ir nepadarė tvarkos? Nebesužinosime.) Vadinasi, TSRS laikais tenkino mintis, kad 1939 metais įvykęs Vilniaus grįžimas Lietuvai fiktyvus? O dabar? Gal čia tokia gaji Latvijos idėja grįžti į 1922 metų Konstituciją? Juk pagal ją ir dabar gyvenama.
Ir vis dėlto TSRS laikais lietuvis su latviu buvo tikresni draugai. Pavyzdžiui, niekuomet istorijoje mes taip gerai nepažinome vienas kito sielos, nes niekuomet nebuvo tiek išversta į lietuvių kalbą latvių literatūros (ir lietuvių – į latvių), kaip anuomet. Nūdienos mastus net gėda lyginti. Šiandien, tarkime, norėdami vaiką supažindinti su tebegyvais latvių klasikais, traukiame iš lentynos komunizmo laikais išverstą Albertą Belą ar Zigmundą Skujinį, Janį Peterą ar Imantą Zieduonį.
Kita tiek: Lietuvos ir Latvijos menininkai tais metais be atilsio rengė bendras parodas, bienales, suvažiavimus ir stovyklas. Kino studijos statė bendrus filmus. Ir t.t. Kiekvienos respublikos spauda girdėjo, kas vyksta šalia, nes kaimynas buvo tapęs vidaus gyvenimo reikme. Istorinis paradoksas? Ne, tiesiog taip būna, kai politinis bejėgiškumas panaudojamas kultūriškai, ir lietuviai su latviais išnaudojo istorinį šansą.
Po 1990 metų nedaryta nieko
Ir ūmai – laisvė. Pralėkė praūžė labai savarankiško gyvenimo du dešimtmečiai ir tapo aišku, kad patirtis iššvaistyta, gyvenimo horizontai suplėšyti. Nes laisvei atėjus nežengti du būtini žingsniai, kurių laisvės išvakarėse laukta (TSRS imperijoje jų tik ir stigo). Abiejų valstybių Seimai turėjo susitarti ir paskelbti vienas kito kalbą – antrąja mokoma mokyklose kalba. Ir čia pat Seimai turėjo nutarti, kad TV bokštų siųstuvai būtų taip pasukti vienas į kitą, kad kaimynai matytų vienas kitą be jokių trukdžių.
Nė vienas iš šių žingsnių žengtas nebuvo. Nes prasidėjo „sava“ politika ir „savas„ privatizavimas.
Faktai – kaip prikepę blynai: ir po dviejų dešimtmečių mes nesusikalbame be rusų ir anglų kalbos, o TV informaciją vienas apie kitą gauname įsijungdami “Pirmąjį Baltijos kanalą“. Taip, ne vienas kito „Panoramą“, o Maskvą. Tai bent Pyro pergalė!
Tai bent istorinė mįslė: nė viena kabelinių TV kompanijų per 20 metų neįtraukė į latvių tinklą mūsų LTV–1, o į lietuvių tinklą – latvių LTV–1. Kaip tai įmanoma laisvos konkurencijos sąlygomis! Kartelinis susitarimas? Slapta geopolitika? O gal bėda ta, kad nėra paklausos, tradicijos? Tai sukurkime ją! Nes kokia jau čia tradicija ir paklausa, kai kiekviename kabelinės TV pakete rasi Ukrainos ir Baltarusijos kanalus ir, žinoma, Lenkijos propagandą per „Polonia“?
Štai čia ir kyla tikrasis nekorektiškas klausimas: ką daro Baltijos Asamblėja? Kodėl per du dešimtmečius ji nesukurpė nė dviejų direktyvų (galima juk buvo pasimokyti iš Briuselio gausybės rago), kuri pareikalautų iš Latvijos ir Lietuvos Vyriausybių susitvarkyti taip, kad, pirma, švietimo sistemos privalomai mokytų kaimyno balto kalbos ir, antra, kaimynai matytų vienas kito TV be jokių papildomų įrenginių? Kodėl nepadaryta net tai?
Todėl. Nes Baltijos Asamblėja – ne Lietuvos ir Latvijos, o trijų Baltijos valstybių atstovybė. Ir jeigu joje lietuviai su latviais imsis savo temų, bemat kils klausimas: o kaip su estais? Kuriems nėra jokio reikalo mokytis latvių ar lietuvių, jie mokosi – ir jau moka! – suomių kalbą. Ir visą amžių žiūri Suomijos TV.
Taigi šviesu kaip dieną: Lietuvai su Latvija būtina kuo greičiau kurti naują asamblėją. Dviejų Sandraugą, nesvarbu kaip pavadinsi. Šią naują bendriją padiktavo pati Estija. Nes ji pagaliau žengė žingsnį į šalį. Jeigu mes manome, kad tai tik finansai ir investicijos, mes juokingi.
Estija – jau Suomija
2011 metų sausio 1 dieną mūsų šiauriniai bičiuliai įžengė į euro zoną. Tačiau ne vien į ją – jie pirmiausia įžengė į Suomiją. Seniausia jų svajonė pagaliau tapo tikrove. Juk per visus TSRS imperijos laikus estai galėjo radijo bangomis klausytis ne sovietinio himno, o savo, tikrojo himno, kurio melodija – tai ir Suomijos himnas. Ir vos gavę laisvę estai kibo į suomius kaip į gelbėjimosi ratą. Į visas valstybės programas, švietimą ir privatų verslą Suomija delegavo savo atstovus (net į vidurines mokyklas). Tad dabar vaisiai kaip ant delno: suomių kalba Estijoje – antroji, o ir visa kita, ir euras, jau suomiška. Buvę estų reformų kuratoriais, suomiai buvo ir jų gelbėtojais.
Paklausite, tai kam estams reikėjo Baltijos Asamblėjos? Iš mandagumo. Šiaip ar taip, išsivaduota iš imperijos kartu. Bet tai ir viskas. Baltai buvo tik laikini draugai, ugrofinai suomiai – amžini broliai. Patikimi, nes jie garantavo net euro zoną jos baisios krizės sąlygomis. Jeigu tik kas, suomiai neleis šeimos nariui nuskęsti: Suomijos biudžetas (pasitelkęs ir NOKIA) ištrauks estus iš bet kokios duobės. O mes, latviai su lietuviais? Iš savo duobės turime ropštis patys. Mes suomių pašonėje neturime. Tad ir kabinkimės vienas į kitą, į tą pačią šaknį, nusitęsiančią į kalbą ir dainas. Į 4000 metų gylį. Jeigu dabar šito nesuprasime, nenusilenksime vienas kitam, po kitų dviejų dešimtmečių nebebūsime reikalingi nė sau. Nes kiti kaimynai darys ką ir darė: tampys mus į fiktyvias sąjungas, trauks mūsų gyslas po vieną.
