Faktas, kad Indija atsisakė pirkti iš Kataro suskystintas gamtines dujas dėl aukštos kainos, yra rimtas signalas, kad Lietuvos politikų ketinimai užtikrinti dujų tiekimą iš Kataro į planuojamą statyti suskystintų dujų terminalą neatneš ekonominės naudos, sako Vilniaus energijos“ ir „Icor“ valdybos narys, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) tarybos pirmininkas Andrius Janukonis.
Jo teigimu, Kataro pasiūlyta kaina Indijai, kuri importuoja milžiniškus kiekius dujų, balandžio mėnesį siekė 1339 litus už 1000 m³ suskystintų dujų be transportavimo mokesčio. Tai yra – tiek kainuoja dujos, esančios laivuose, Kataro uostuose.
Naftos žaliavai kainuojant 110 JAV dolerių už barelį, suskystintų dujų kaina laivuose, Kataro uostuose, sudaro 16 JAV dolerių už 1 mmBtu (1 mln. britų šiluminių vienetų). Britų šiluminis vienetas yra lygus 0,3 Wh.
Balandžio mėnesį „Dujotekanos“ nustatyta kaina Lietuvos pirkėjams ant šalies sienos sudarė 1360 litus už 1000 m³ gamtinių dujų.
„Katarui, kaip ir kitiems dujų pardavėjams, rūpi pelnas, todėl dujos Lietuvai būtų parduodamos taip brangiai, kaip įmanoma. Tai yra: alternatyvai – „Gazprom“ siūlomų dujų – artimomis kainomis. Geriausias mano žodžių pavyzdys – maksimali gamtinių dujų kaina, kurią Kataras teikia vien per terminalą dujas perkančiai Indijai“, - įsitikinęs A. Janukonis.
Jo teigimu, terminalo dujos tikrai nebus pigesnės, nes terminalo eksploatacijos sąnaudos sieks mažiausiai 250 mln. litų per metus, jei, kaip numatyta įstatymo projekte, bus įgyvendinta prievolė Lietuvos vartotojams iš terminalo įsigyti ne mažiau 25 proc. visų vartojamų gamtinių dujų, o šilumos ūkis nebus pervestas prie biokuro.
Anot A. Janukonio, suskystintas dujų terminalas Lietuvą ilgiems metams įkalins brangių dujų zonoje ir neleis mažėti šilumos kainoms.
„Šilumos kaina tiesiogiai priklauso nuo kuro kainos. Būtent šilumos ūkis yra pagrindinis gamtinių dujų vartotojas, kuriam dujas rengiamasi tiekti per terminalą, nors šilumos tiekimo įmonės turi visas galimybes dujas pakeisti beveik triskart pigesniu lietuvišku kuru – biokuru. Kito kelio siekti mažesnių šilumos tarifų nėra“, - sakė A. Janukonis.
Nors oficialiai deklaruojama, kad Nacionalinis šalies energetikos prioritetas šilumos ūkyje – lietuviškas biokuras, realybėje šio kuro diegimo projektai yra blokuojami, jų nepasiekia ES fondų parama. 1999-2007 metais Lietuvoje buvo instaliuoti 450 MWh galios šilumą iš biokuro gaminantys įrenginiai, o 2008-2011 metais – vos 20 MWh.
