Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Kai matai ir girdi dvasingai su didžiuliu entuziazmu patriotines ir jaunatviškas dainas dainuojančius tūkstančius moksleivių, kartu su tūkstančiais žiūrovų skanduojančius "Lietuva, Lietuva", tai JAUDINA. Supranti kokios apgailėtinos ir beprasmės internetinių menkystų pastangos bet kuriais chamiškais būdais sumenkinti, apspjaudyti mūsų Tėvynę. Tuščias vargas, kinivarpos. Nepavyks jums sugraužti Lietuvos kamieno, kai auga ir bręsta toks gražus jaunimas !
Visus sveikinu su Valstybes-Karaliaus Mindaugo karunavimo svente.
geriau pasinaikinkit geguzines, vardadieniu sventes, zolines visokias, o sitos brangios sventes turi islikti.
Jei kiekvienas istorinis niekšas būtų vadinamas niekšu, gal būt, būtų adekvačiai įvertinti ir dabartinių vadinamųjų valstybininkų „pasiekimai“, nelaukiant kol jie virs istorija? Gal, tai paskatintų „valdantįjį elitą“ susirūpinti savo pačių apsivalymu?
Ar kada nors vietoje mūsų protėvių, kažkada apgynusių ir išsaugojusių Lietuvą, begėdiškų lyginimų su šunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar mokykliniuose istorijos vadovėliuose bus nors užsiminta apie tą vaidmenį, kurį atliko Pilėnų gynėjai ir jų nekaralius Margiris?
Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, pardavinėjama taip pat, kaip ir 13 a. Tai vadinama „ėjimu į Europą“.
Mindaugą išaukštinantis mitas sukurtas visai neseniai.Tarpukariu pagrindinis Lietuvos didvyris buvo Vytautas Didysis, bet jis nebuvo didelis krikščionybės skleidėjas. Mindaugas buvo pirmasis, oficialiai pasikrikštijęs ir „atvedęs Lietuvą į krikščionybę ir Europą“.
Po nepriklausomybės atkūrimo lemiamą įtaką valstybinės ideologijos bei propagandos formavimui turėjo Katalikų bažnyčia. Greičiausiai, būtent jos žodis buvo lemiamas, pasirenkant pagrindinį valstybės ir tautos herojų.
Matyt, svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad Mindaugu žavėjosi tuo metu dar beatodairiškai garbinami įtakingi lietuvių kilmės amerikiečiai, tarp kurių netrūko fanatikų katalikų, todėl Valstybės diena buvo paskelbta liepos šeštoji, viena iš tikėtinų Mindaugo karūnavimo datų.
Mindaugo krikštą ir karūnavimą oficialiai tapatinant su pažanga, „įstojimu į Europą“, katalikybės propaganda įgavo svarų argumentą, ir Mindaugą pradėjo garbinti prie Katalikų bažnyčios finansuojamų leidinių besišliejantys istorikai, nesiskaitydami su priemonėmis. Prieš 22 m. buvo populiarios tokios frazės, kaip „Mindaugas – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir naujosios Europos kūrėjas“ (Alfredas Bumblauskas) ar „Mindaugas – Lietuvos krikštas, taika ir ramybė“ (Vytautas Baškys) ir pan.
Mindaugas buvo išaukštintas tik dėl savo krikšto bei karūnavimo – grynai krikščioniško simbolinio ritualo. „Mindaugas reikalingas kaip simbolis, o neaiškią istorinę tiesą šio kilnaus reikalavimo dėlei galima ir pritempti.“ (Tomas Baranauskas). Mindaugas nustūmė į antrą planą kitus kunigaikščius, o nuo 2003 m., kai buvo triukšmingai atšvęstos 750-ios karūnavimo metinės, jį pradėta liaupsinti kaip didžiausią Lietuvos geradarį. Instituciniai istorikai choru liaupsino Mindaugo nuopelnus, ir galima tiktai spėlioti, ar nebūtų atsiradęs „Karaliaus Mindaugo“ ordinas, jei ne 2000 m. pasirodžiusi Tomo Baranausko studija „Lietuvos valstybės ištakos“. Šioje knygoje aprašyti juodžiausi karaliaus gyvenimo epizodai ir sukritikuota oficiali istorinė „tiesa“, jog būtent Mindaugas suvienijo Lietuvą.
Deja, valdžiai ir Katalikų bažnyčiai lojalūs istorikai tokias "smulkmenas" yra linkę ignoruoti. Nors Mindaugo išdavystės dabar jau žinomos ne tik istorikams, jis ir toliau išlieka pagrindiniu oficialiu valstybės herojumi. Matyt, Katalikų bažnyčiai ir Lietuvos politikams yra taip svarbu išaukštinti Mindaugo krikštą ir karūnavimąsi, kad dėl to jie pasiruošę pateisinti visas jo niekšybes.
Ar kada nors vietoje mūsų protėvių, kažkada apgynusių ir išsaugojusių Lietuvą, begėdiškų lyginimų su šunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar mokykliniuose istorijos vadovėliuose bus nors užsiminta apie tą vaidmenį, kurį atliko Pilėnų gynėjai ir jų nekaralius Margiris?
Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, pardavinėjama taip pat, kaip ir 13 a. Tai vadinama „ėjimu į Europą“.
Mindaugą išaukštinantis mitas sukurtas visai neseniai.Tarpukariu pagrindinis Lietuvos didvyris buvo Vytautas Didysis, bet jis nebuvo didelis krikščionybės skleidėjas. Mindaugas buvo pirmasis, oficialiai pasikrikštijęs ir „atvedęs Lietuvą į krikščionybę ir Europą“.
Po nepriklausomybės atkūrimo lemiamą įtaką valstybinės ideologijos bei propagandos formavimui turėjo Katalikų bažnyčia. Greičiausiai, būtent jos žodis buvo lemiamas, pasirenkant pagrindinį valstybės ir tautos herojų.
Matyt, svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad Mindaugu žavėjosi tuo metu dar beatodairiškai garbinami įtakingi lietuvių kilmės amerikiečiai, tarp kurių netrūko fanatikų katalikų, todėl Valstybės diena buvo paskelbta liepos šeštoji, viena iš tikėtinų Mindaugo karūnavimo datų.
Mindaugo krikštą ir karūnavimą oficialiai tapatinant su pažanga, „įstojimu į Europą“, katalikybės propaganda įgavo svarų argumentą, ir Mindaugą pradėjo garbinti prie Katalikų bažnyčios finansuojamų leidinių besišliejantys istorikai, nesiskaitydami su priemonėmis. Prieš 22 m. buvo populiarios tokios frazės, kaip „Mindaugas – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir naujosios Europos kūrėjas“ (Alfredas Bumblauskas) ar „Mindaugas – Lietuvos krikštas, taika ir ramybė“ (Vytautas Baškys) ir pan.
Mindaugas buvo išaukštintas tik dėl savo krikšto bei karūnavimo – grynai krikščioniško simbolinio ritualo. „Mindaugas reikalingas kaip simbolis, o neaiškią istorinę tiesą šio kilnaus reikalavimo dėlei galima ir pritempti.“ (Tomas Baranauskas). Mindaugas nustūmė į antrą planą kitus kunigaikščius, o nuo 2003 m., kai buvo triukšmingai atšvęstos 750-ios karūnavimo metinės, jį pradėta liaupsinti kaip didžiausią Lietuvos geradarį. Instituciniai istorikai choru liaupsino Mindaugo nuopelnus, ir galima tiktai spėlioti, ar nebūtų atsiradęs „Karaliaus Mindaugo“ ordinas, jei ne 2000 m. pasirodžiusi Tomo Baranausko studija „Lietuvos valstybės ištakos“. Šioje knygoje aprašyti juodžiausi karaliaus gyvenimo epizodai ir sukritikuota oficiali istorinė „tiesa“, jog būtent Mindaugas suvienijo Lietuvą.
Deja, valdžiai ir Katalikų bažnyčiai lojalūs istorikai tokias "smulkmenas" yra linkę ignoruoti. Nors Mindaugo išdavystės dabar jau žinomos ne tik istorikams, jis ir toliau išlieka pagrindiniu oficialiu valstybės herojumi. Matyt, Katalikų bažnyčiai ir Lietuvos politikams yra taip svarbu išaukštinti Mindaugo krikštą ir karūnavimąsi, kad dėl to jie pasiruošę pateisinti visas jo niekšybes.
REKLAMA
REKLAMA
A. Jakubčionis: reikėtų vienos nacionalinės šventės