Iš viešumos dingusi Agnė Jagelavičiūtė, apsilankiusi „Balsas.lt“ vaizdo konferencijoje, paprašė būti pristatoma tik kaip antro kurso tapybos studentė. Sako, jai šiuo metu tai – vienintelis rūpestis. Kaip ir kulinarija – aistrą šiam užsiėmimui įamžinusi neseniai išleista kulinarijos knyga. Kodėl dingo ir kuo dabar gyvena Agnė?
Kaip nusprendei studijuoti tapybą?
Jau nuo penktos klasės planavau, kad pabaigusi mokyklą stosiu į dailės akademiją. Mokiausi sustiprintos dailės, labai patiko drabužių dizainas – niekad nesimėčiau ir tikėjau, jog užsiimsiu būtent tuo.
Po mokyklos labai savimi pasitikinti atvažiavau stoti į Dailės akademiją. Buvau įsitikinusi, kad pavyks, tačiau ėmiau ir nepatekau. Supykau, maniau viskas ten korumpuota... Tad pasirinkau Giedrės Fledžinskienės aukštesniąją menų mokyklą. Prisiekiau niekada nebestoti į akademiją. Tačiau piešti niekada nenustojau.
Pasitaikė pakankamai tuščias gyvneimo etapas ir vėl pradėjau aktyviai užsiimti tapyba, kuri besirodant televizijoje buvo nustumta į antrą planą. Tuo metu draugė pasiūlė stoti į akademiją. Ir ką, įstojau – surinkau maksimalų balą.
Norėčiau iškart išsklaidyti įtarinėjamus, jog nepelnytai ten patekau – visi duomenys apie stojančiuosius buvo įslaptinti, vertinimo komisija mus vertino nežinodami, kas esame.
A. Jagelavičiūtė (nuotr. Ftodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Mokytis esu pajėgi, tikiuos, kažkas iš to išeis.
Ar nebuvo sunku stoti po dešimties metų pabaigus mokyklą?
Buvo keista. Jaučiau tą metų skirtumą tarp savęs ir kurso draugų. Tačiau, kaip pasirodė, nebuvo ko baimintis.
Pradžioje labai nustebino didelė žmonių masė, srautinės paskaitos, aktyvus bendravimas su žmonėmis nuo ryto iki vakaro. Buvo sunku priprasti prie krūvio.
Išties, yra kas veikti. Ypatingai tie grynieji menai užima daug laiko. Pats turi pasirūpinti ir technine dalimi: susikalti rėmą, apsitraukti drobe, gruntuoti. Taip pat ir kiekvieno dėstytojo norams paklusti – kiekvienam jų dėstomas dalykas svarbiausias.
Kas sunkiausia studijuojant?
Kaip ir visiems per sesijas sunku susitvarkyti. Nervai nemenkai būna įtempti. Gyvenime visko yra pasitaikę, tai susiimi ir galiausiai padarai, ką reikia.
Tiesiog noriu pasakyti, kad būnant trisdešimties į viską kitaip žiūri. Per filosofijos egzaminą mačiau, kaip dėstytojas stebėjo, ar kas neturi „špargalkių“. Net įsižeidžiau, kad ir mane įtarinėjo!
Kaip reagavo dėstytojai, kurso draugai tau pasirodžius studijose?
Meluočiau sakydama, jog nesirūpinau dėl jų nuomonės. Maniau, kad bus uždėtas tam tikras štampas, nieko iš manęs nesitikės. Meno studijos pakankamai gilios ir maniau, kad kau kurie galėjo pagalvoti, jog esu paviršutiniška.
Tačiau nesulaukiau jokio priešiškumo. Esu traktuojama kaip normali studentė, ir tuo labai džiaugiuosi.
A. Jagelavičiūtė (nuotr. Ftodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Buvai dingusi iš žiniasklaidos akiračio. Nepasiilgai dėmesio?
Tikrai ne. Ir dabar labai juokingai atrodys, nes duodu interviu. Tačiau kalbu dėl knygos – nėra čia ko slėpti.
Apskritai, viešumas reikalingas tada, kuomet turi paskleisti kokią nors žinutę. O jei tos žinutės apsiriboja tik gyvenimo būdo detalėmis – man to nereikia. Kartais būdavo labai keista, kai klausdavo, kokį kremą nuo celiulito naudoju. Pamenu, buvo toks klausimas. Esu įsitikinusi, jog skaitytojui tai nelabai įdomu žinoti.
Tad parašiusi kulinarijos knygą, kalbėsi tik apie ją?
Ne, galiu kalbėti apie viską. Na, kas nekerta žemiau juostos. Bet kulinarija man dabar smagiausia tema.
Kažkada planavai tapti drabužių dizainere. Atsisakei šių planų?
Studijos davė išties daug, tačiau tuo gyvenimas ir įdomus, kad dažnai nutinka ne taip, kaip planavai.
Nenoriu, jog tai nuskambėtų grubiai, tačiau studijų metų mačiau daugiau amato nei filosofijos. Konceptuali mada jau gali būti vadinama menu, tačiau matau kitų sričių, kur norėčiau save realizuoti. Dabar tai yra tapyba.
Ar gali įsivaizduoti save po dešimties metų?
Pasiliksiu neatsakytą šitą klausimą. Nekuriu tolimų planų. Svajoju, žinoma, kartais tokių nesąmonių, kad ojoj! Palieku viską atsitiktinumams. Tik tikiuosi, jog viskas klostysis sėkmingai.
Ar galėtum išduoti beprotiškiausias svajones?
Labai sunku kalbėti apie savo svajones. Tai vis dėlto labai privatus, intymus dalykas.
Kaip manai, ar būdama menininke galėtum save realizuoti Lietuvoje?
Manau kiekvienas tikras menininkas yra kosmopolitas, nepririštas nei prie vietos, nei prie šalies.
Daug tokių tapytojų pavyzdžių – kuria vienoje šalyje, o darbus pardavinėja kitoje. Juk gali tapyti bet kur, jei rasi, kas tave įkvepia.
A. Jagelavičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Apie emigraciją galiu pasakyti tiek, jog labai mėgstu keliauti, yra miestų kuriuose svajoju pagyventi. Tačiau esu nepaprastai įsimylėjusi Vilnių, senamiestį, žmones. Niekada negalvojau palikti Lietuvos. Net aplanko toks jausmas, kad tiesiog bijočiau atitrūkti.
Pagaliau apie kulinariją. Kaip gimė meilė maisto gaminimui?
Nuo mėgimo gerai pavalgyti! Visad mėgdavau daug ir skaniai pasmaguriauti. Tačiau maisto gaminimo, valgymo tradicija gimė šeimoje – kasdien bent kartą visi susėsdavome prie padengto stalo.
Kažkas yra pasakęs, kad visą laiką valgau tik restoranuose. Tas žmogus manęs visiškai nepažįsta, nes nėra dienos, kad bent kartą dienoj nebūčiau gaminusi maisto!
Kaip sekėsi rašyti knygą?
Nemaniau, kad bus taip sunku! Maniau, spėsiu per vasaros kelis mėnesius ir dar liks mėnuo atostogoms. Tačiau, norėdama turėti bent vieną laisvą savaitę, turėjau atsisakyti bet kokių išėjimų į miestą, pramogų, kai buvo toks geras oras. Kartais buvo gaila, bet tiesiog įvertini prioritetus.
Esi ne kartą pavadinta stilingiausia. Ar labai rūpiniesi savo stiliumi?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne, tačiau tikrai ne tiek daug, kaip atrodo. Nepakenčiu vaikščioti po parduotuves. Jei sąžiningai, tai drabužius perku kartą, kelis per pusmetį. Ir kainuoja jie daug mažiau nei gali atrodyti.
O kalbant apie grožio procedūras... Naivu būtų norėti manikiūro, nes kasdien esu priversta kalti vinis ar vilkti drobes.
Kas svarbiau: mada ar stilius?
Aišku, kad stilius. Stilius yra vidinė saviraiška. Tai, kokią žinutę tą dieną neši – esi linksmas, liūdnas, pašėlęs. O mada – visai kitas dalykas, labai susijęs su marketingu, siekiu parduoti.
Niekada neturėjau ultramodernių daiktų ir neketinu jų turėti. Nesakau, kad tai blogai, tačiau man neaktualu būti pačiai madingiausiai.
Esi teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo draugė. Kiek šiuo metu tavo gyvenime užima teatras?
Teatras užima labai daug. Noriu tikėti, jog tai buvo ir anksčiau. Šį pomėgį mums įskiepijo mano klasės auklėtoja,sistemingai vesdavusi į teatrus – išmokė jį mylėti.
Aišku, su juo dabar daugiau susiduriu, nes tų galimybių daugiau. Tačiau teatras, kiekvienam žmogui yra išties būtinas.
Daugiau - vaizdo įraše.
