Įdomu, kiek Agnė Jagelavičiūtė į visa tai investuoja? Laiko, pinigų... Iš ko mokėsi ir mokosi?
Elvyra Žvirblienė
„ Visada staigmena,“ – kitaip net nemoku apibūdinti tavo stiliaus. Iš kur tiek fantazijos? Kaip gimsta mintys keistis?
Manau, kad ne tik aš, mes visi, savo apranga kažką pasakome apie save, o drabužiu galima pasakyti daug dalykų. Ne tik kad atskleisti savo individualumą, bet ir išreikšti savo požiūrį į tam tikrus reiškinius, kad ir socialinius, kurie mus piktina. Drabužiu galime tik pasišaipyti arba galime pareikšti savo protestą. Perduoti kažkokią žinutę drabužiu įmanoma gana sėkmingai, tereikia trupučio fantazijos, o aš tą bandau daryti.
Esu atėjusi į „Mados infekcijos“ atidarymą su palaidine, ant kurios užrašiau: „Aš esu neįgali, juodaodė, žydė ir homoseksuali“... Tai buvo savotiškas protestas prieš mūsų visų netoleranciją. Į laidos „Mados reidas“ sezono pristatymą atėjau apsirengusi vyrišku kostiumu ir nusipaišiusi ūsiukus. Tuo metu TV3 vykdė socialinę akciją prieš prostatos vėžį, ragindama vyrus pasitikrinti sveikatą. Mano apranga buvo savotiškas solidarumas su vyrais, o tuo pačiu aš norėjau pasijuokti iš Vilniaus ponių, kurios labai ruošėsi tam renginiui ir siuvosi suknias. Nemaniau, kad tos suknios – blogai. Tiesiog tokia tą kartą buvo mano nuotaika....
Esu menininkė ir man priimtini visi vizualūs būdai reikšti savo mintims, bet tai nereiškia, kad aš sėdžiu ir galvoju: „Ką čia man dabar apsirengus? Ką čia pasakius savo apranga? “ Viskas įvyksta ekspromtu. Būna ir taip, kad nešauna jokia mintis į galvą, bet dėl to irgi nepergyvenu. Apsirengiu paprastai ir einu.
Agnė Jagelavičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt)
Nė neketinu ginčytis, kad drabužis labiausiai atspindi mūsų „aš“, bet kuri tada ta tikroji Agnė? Tom Boy stiliaus atstovė, elegantiška, ekstravagantiška dama, mergaičių pensiono auklėtinė, studentė?
Manau, kiekviename iš mūsų yra labai daug veidų, tiek daug, kad kiekvieną dieną mes galime būti vis kitokie. O aš ir leidžiu sau būti tokia, kokia esu tą dieną, tuo momentu. Nebijau parodyti savo veido, netgi įdomu atskleisti vis kitą sau ir tuo pačiu kitiems. Bet yra dalykų, kurių sąmoningai vengiu demonstruoti. Pavyzdžiui, seksualumo, tik ypatingam renginiui aš leidžiu sau apsirengti kažką seksualesnio. Visuose tuose seksualiuose drabužiuose aš matau daug banalumo. Juk tiesa yra ta – kuo moteris daugiau apsirengusi, tuo ji erotiškesnė. Mano akimis žymiai daugiau erotikos paprastoje skandinavų mergaitėje su uždara suknele ir kasytėmis nei baltaplaukėje kvaišoje su leopardine suknele.
Kuri čia stengiasi specialiai atrodyti „kvaiša“... Ir ta „kvaiša“ greičiausiai nori būti stilinga ir patraukli, bet gal jai tiesiog neduota, kaip sakoma. Ar galima išmokti atrodyti nepriekaištingai, stilingai?
Aišku, galima išmokti, kaip ir viso ko, kuo domiesi. Sutinku, kad vieniems duota daugiau, kitiems mažiau, bet norint gali apie tai pasiskaityti ir knygose, žurnaluose. Svarbu noras, mąstymas savo galva, nereikia beždžioniauti ir karksėti, kad tas ir tas geriausias. Ir dar stilius – tai nėra darbužio kultas ar jo sureikšminimas. Jei yra vienovė tarp išorės ir vidaus, harmonija – tai jau gerai.
Agnė Jagelavičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt)
O kas tas buvo tavo pradžiamokslis? Į ką žvalgeisi nuo mažų dienų ?
Visa pradžia buvo iš mamos. Beje, drabužius iš mamos ir senelės spintų dar ir dabar dėviu, nors jų išlaikymas, priežiūra, valymas man dabar kainuoja gerokai daugiau nei jų pradinė vertė. Bet labai vertinu ir branginu tas senas sukneles. Turiu švarkelį, kurį mano mama nešiojo man dar negimus...
O dėl mokymosi, tai dabar jau aš mamą dažniau konsultuoju stiliaus klausimais nei ji mane.
Kas dabar tau stiliaus autoritetai?
Atvirai pasakius, neseku ir nesivadovauju jokiais autoritetais. Viską darau natūraliai, vadovaujuosi savo protu ir intuicija...
Ar daug pinigų reikia išleisti, norint atrodyti taip, kaip atrodai?
Mokėti tūkstančius aš nematau prasmės. Jeigu kažkas taip daro, jų valia, bet aš niekaip nesuprantu tų moterų, kurios sako, kad tą pačią suknelę į renginį gali apsirengti tik vieną kartą. Esu girdėjusi vienoje televizijos laidoje tokią ponią, kuri postringavo: „Aš antrą kartą su ta pačia suknele į renginį niekada neinu“.
Tokios ponios man atrodo ne tik išpuikėlės, bet ir vagys, kurios apvaginėja planetą. Juk kažkas įdeda darbo, minčių, fantazijos, kad ta suknelė, kurią ponia kartą užsidės ir numes, gimtų.
Aš dėviu tuos pačius drabužius ilgai, ir ne po vieną kartą apsirengiu, nes nešioju modernią klasiką. O ji nesensta. Ir tuo didžiuojuosi...
Oskaras Koršunovas ir Agnė Jagelavičiūtė
O kur apsipirkinėji?
Aš neapsipirkinėju, o nusiperku daiktą, kurio man tuo metu trūksta. Šį sezoną, grįžusi iš praktikos Nidoje (tapybos praktikos – red. ) , nusipirksiu vienus batus ir megztinį. Ir tai viskas, ko man reikia. Aš nevaikštinėju po parduotuves be jokio tikslo arba su tikslu „neturiu kuo apsirengti, gal ką nors rasiu“... Nežinau, kas begali būti baisiau už tokį vaikštinėjimą, na, gal manikiūrų darymas... Jei jau aš einu į parduotuvę, visada su tikslu, už tai jau gal dešimtį metų nesu nusipirkusi nei vieno daikto, kurio nenešiočiau.
Na, o jei jau kažkoks renginys, mane aprengia dizainerė Agnė Kuzmickaitė. Man labai artima jos kūryba. Žaviuosi Ramune Piekautaite, Aleksandru Pogrebnojumi, turiu jų kurtų drabužių. Ne vieną darbą turiu dizainerės Viktorijos Jakučinskaitės. Ji mano gera draugė, todėl kartais tiesiog padovanoja kažką. Bet visus dizainerių drabužius aš perku ilgam ir dėviu metų metais...
Sako, kad prancūzės niekada netaupo batams. O tu?
Pritariu, nes man irgi labai svarbu geri kokybiški batai. Šiuo klausimu esu tipiška moteris.
O „Humanoje“ perki?
Lankausi ten darbo reikalais, nes man tenka parinkti stilių kitiems. Stilingų darbužių „Humanoje“ galima išsirinkti. Kai ką ir sau esu pirkusi. Kodėl nenusipirkus, jei dirbu nuo ryto iki vakaro su dažais ir pastoviai susigadinu darbužius?
Lietuvės ypač pamėgusios juodą spalvą, niūrius atspalvius... Ką tu į tai ? Kokios spalvos tavo spintoje?
Nieko nematau čia blogo. Kaip kas nori, taip tas rengiasi. Tai dar ir nuotaikos dalykas, o kita vertus, esame šiauriečiai. Čia kaip ir tapyboje, nėra ko norėti, kad lietuvių tapytojų darbuose atsirastų tie patys tonai kaip ispanų.
Raudonų, oranžinių, ryškiai mėlynų spalvų maža ir mūsų gamtoje. Tai ką gali sakyti žmogui? Kalk nekalus jam į galvą, kad ir raudona spalva gražu, bet jei raudona kontrastuoja su to žmogaus emocine būsena, apsirengs moteris tą raudoną suknelę ir vėl nusiplėš...
Esu ir aš perėjusi juodąjį periodą. O dabar mano drabužių spintoje mėlynai pilkas koloritas apsigyveno. Mėgstu kūno spalvą, kuri niekada nesensta ir nepabosta. Žodžiu, spalvos natūralios. Esu apsirengusi į vieną kitą renginį ir raudonai. Ir nieko, normalu, bet kelias dienas vaikščioti apsirengusi šios spalvos drabužiu negalėčiau.
Agnės Jagelavičiūtės knygos pristatymas (Balsas.lt/Ruslanas Kondratjevas) (nuotr. Balsas.lt)
O su kokiu drabužiu jautiesi geriausiai?
Jei taip atvirai, tai su pižama ir storomis kojinėmis...
Ar drabužis puošia žmogų ar atvirkščiai?
Ir viena ir antra. Čia dedu lygybės ženklą.
Ar tavo draugės prašo patarti, kaip rengtis?
Prašo ir aš labai dažnai joms patariu bei padedu apsirengti, išsirinkti...
Ar pasakai gerai draugei, kad ji neskoningai apsirengusi, jei tą matai?
Jei taip būtų, pasakyčiau, bet nelabai turiu tokių draugių.
O kaip turėtų būti apsirengusi draugė, kad pasakytum „siaubas“ ?...
Nėra nieko tokio, kuo negalima apsirengti, jei tu to nori. Kiekvienam savo. Svarbu tik jausti vietą ir laiką...
Koks iš visų turėtų drabužių tau brangiausias? Nesvarbu kuria prasme...
Negaliu atsakyti, nes daiktas man tėra tik daiktas... Brangumu vertinu kitus dalykus.
