Rusijos piliečiai iki šiol negali atleisti „liberalams“ ir „demokratams“ nei privatizavimo, nei kainų liberalizavimo, kadangi tai nuskurdino milijonus žmonių. Tiksliau – neatleidžia velioniui Jegorui Gaidarui ir vis dar gyvam Anatolijui Čiubaisui, užėmusiems aukštus postus Rusijos valdžioje.
Žinomas ekonomistas Andrejus Ilarionovas įsitikinęs, kad J.Gaidaro ir A.Čiubaiso politika XX a. 10-jame dešimtmetyje neturėjo nieko bendro nei su liberalizmu, nei su demokratija. Jų veiksmai daugeliui metų diskreditavo šias sąvokas piliečių akyse.
Andrejus Ilarionovas gimė 1961 m. prie Leningrado; baigė Leningrado universiteto ekonomikos fakultetą. 2000-2005 m. jis dirbo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ekonomikos patarėju. Buvo priverstas pasitraukti dėl Rusijos valdžios ekonominės politikos kritikos. Šiuo metu vadovauja Ekonominės analizės institutui.
Birželio pradžioje A. Ilarionovas interviu Rusijos leidiniui „Argumenty i fakty“ pasakojo apie Rusijos turtų privatizavimo aplinkybes.
J.Gaidaras ir A.Čiubaisas bendrai parašė knygą (Wikimedia Commons nuotr. )
Lemtingoji nafta
– Andrejau Nikolajevičiau, jūs pasakojote, kaip „reformatorių vyriausybę“ XX a. 10 dešimtmečio pradžioje iš tiesų sudarė išeiviai iš nomenklatūros ir specialiųjų tarnybų. Pasakojote, kaip J. Gaidaras, kurio abudu seneliai vadovavo raudonųjų baudžiamiesiems daliniams, su bolševikiniu įkarščiu pribaiginėjo pramonę, reikalaudamas didinti PVM iki neregėtų 32 proc. Kaip jis bandė prijungti Centrinį banką prie vyriausybės, kas prieštaravo demokratinės valstybės normoms. Kaip jis griežtai atsisakė kompensuoti nuvertėjusius indėlius, tokiu būdu bandydamas suteikti teisėtumo tam, kad iš piliečių atimta jų privatinė nuosavybė. Kaip 1992 m. sausį buvo slapta pervesti 200 milijonų JAV dolerių, kad būtų užmokėta už žvalgybos centro Kuboje, kur kažkada tarnavo J. Gaidaro tėvas, veiklą, o Rusijos biudžeto mėnesinės išlaidos tuo metu sudarė apie 150 mln. dolerių. Galiausiai, kaip A. Čiubaisas ir J. Gaidaras atliko triuką su vadinamaisiais vaučeriais, nors Aukščiausioji Taryba jau buvo priėmusi įstatymą dėl vardinių čekių, ir jį taikant privatizavimas būtų teisingesnis. Šį pakeitimą jie sąmoningai padarė vasarą, kada deputatai buvo atostogose. Kaip manote, kodėl buvo priimti tokie keisti sprendimai? – paklausė „Argumenty i fakty“.
– Prieš atsakydamas į šį klausimą, išsakysiu vieną pasiūlymą. Manau, kad mūsų visuomenė būtų naudinga surengti nacionalinę diskusiją apie tai, kas iš tiesų vyko 10-ame dešimtmetyje. Apie tai, kas ką veikė per tuos metus, įskaitant J. Gaidarą ir A. Čiubaisą, ką jie siūlė prieš ateidami į valdžią, ir ką padarė, kada tenai atsidūrė. Reikėtų išgirsti jų šalininkus ir kritikus ir pačius įvykių herojus – pavyzdžiui, patį Anatolijų Borisovičių Čiubaisą, kuris vis dar labai aktyviai skleidžia propagandą, bet atsisako dalyvauti prasmingos diskusijose.
Neseniai kalbėdamas apie 10 dešimtmetį Lebedevo skaitymuose, – yra tokia ekonomikos mokslų konferencija, – šnekėjau apie skirtumą tarp to, ką J. Gaidaras siūlė prieš ateidamas į valdžią, ir ką jis padarė, tenai atsidūręs. Nurodžiau pavyzdžiu kelias dešimtis sprendimų, kuriuos J. Gaidaras priėmė 1991–1993 metais, parodžiau, kad šie sprendimai skyrėsi nuo to, ką siūlė pats J.Gaidaras iki 1991 m. lapkričio. Ir kaip tie sprendimai skyrėsi nuo to, ką jis sakė apie savo veiksmus, kada paliko vyriausybę. Savo pranešimo pabaigoje paprašiau publikos arba paremti vieną iš trijų galimų paaiškinimų, kodėl buvo priimti būtent tokie sprendimai, arba pasiūlyti savo. Suprantami paaiškinimai gali būti tokie: nekompetencija, silpnumas, – asmeninis ir politinis, – ar tyčinis veikimas. Galbūt „AIF“ skaitytojai galės išsakyti savo požiūrius į tai, kurie iš minėtų variantų jiems atrodo teisingiausi.
Kalbant apie mano vertinimus, jie yra tokie. Man labai nepatinka sąmokslo teoriją. Bet kuo daugiau tyrinėju sprendimus, kurie priimti 10 dešimtmečio pradžioje, tuo sunkiau išvengti išvados, kad tai buvo visiškai sąmoningas politika, o ne vien atsitiktinės klaidos, arba nekompetencijos apraiška.
Jei pažvelgtume į J. Gaidaro publikacijas 1989–1991 metais, tai net ir dabar, žvelgiant iš 2012 m. aukštumų, daugelis tų straipsnių atrodo visiškai protingi. J. Gaidaras pagrįstai reikalavo sumažinti dideles nenaudingas sovietinio biudžeto išlaidas, siūlė įvesti laisvas kainas, pasiekti finansinio stabilumo. Daugiausiai dėl šių straipsnių žurnale „Komunistas“ ir laikraštyje „Pravda“ J. Gaidaras tapo populiarus tarp ekonomistų bei visuomenėje, jis buvo pakviestas į Rusijos vyriausybę. Tačiau, kada jis atsidūrė Rusijos vyriausybėje, tą savo poziciją jis išlaikė vien žodžiais.
Pavyzdžiui, paskutinė federalinė Valentino Pavlovo vyriausybė kainų liberalizavimą ketino atlikti 1991 metų liepą. Tačiau 1991 metų spalį J. Gaidaras nusprendė, kad tai turėtų būti atliekama tik 1992 metų liepą. Borisas Jelcinas reikalavo kainų liberalizavimo iki 1991 metų pabaigos. Tada J. Gaidaras pasiūlė liberalizavimą vykdyti dviem etapais. 1992 m. sausio 2 d. B. Jelcinas nutarė, kad kainos bus liberalizuotos vienu metu. J. Gaidaras sukūrė sąrašą tų produktų, kurių kainos nebus paleistos. Tarp jų buvo duona ir nafta. Užuot paleidęs naftos kainą, J. Gaidaras administraciniu būdu pakėlė ją iškart 6 kartus! Sergejus Ignatjevas, dabartinis Rusijos centrinio banko vadovas, tada jį perspėjo: administracinis naftos kainų padidinimas automatiškai sukelia kainų didėjimą kituose ekonomikos sektoriuose. Jei to nebūtų, kainos būtų pakilę daug mažesniu mastu. Siekiant padengti didžiulį biudžeto deficitą prasidėjo nežabota kredito emisija, kuri privedė prie hiperinfliacijos, sunaikinusios piliečių santaupas ir lėšas įmonių sąskaitose, o ekonomika išmesta laisvai kristi.
Savo knygose „Imperijos žūtis“, „Sumaištys ir institucijos“ J. Gaidaras daug rašė apie išskirtinę laisvų duonos kainų reikšmę. Bet ką jis padarė su duonos kainomis 1991-1992 m.? Jis jų neliberalizavo. 1992 metų sausį, kai buvo suduotas tas beprotiškas kainų smūgis, J.Gaidaras perdavė į regioninį lygmenį pieno, kefyro, varškės, kūdikių maisto kainų reguliavimą. Tačiau duonos kainos išliko valstybės reguliuojamos visus 1992-uosius ir beveik visus 1993-uosius, kol jų nepaleido vicepremjeras Borisas Fiodorovas. To pasekoje tik pirmaisiais 1992 metаis, suminės subsidijos duonai ir kukurūzams pasiekė 3 milijardus dolerių, o visos biudžeto pajamos tesudarė 10 milijardų dolerių!
– Argi žemų duonos kainų išsaugojimas nėra tai, už ką piliečiai turėtų pasakyti „Ačiū“ J. Gaidarui?
– Jei kainos būtų paleistos ir valstybiniai rezervai atverti, nebūtų reikėję valstybės subsidijų ir centrinio banko kreditų, o infliacija būtų daug mažesnė. Grūdų atsargos 1992 m. žiemą Rusijoje buvo pakankamos visai šaliai vartoti dvejus metus. J.Gaidaro ir A.Čiubaiso pasakojimai, kad Rusija buvo prie bado ribos, nėra tiesa. Kodėl vyriausybė laikė uždarytas dideles grūdų atsargas? Kodėl gi nepaleido duonos kainų? Ar ne tam, kad kelios vyriausybinės organizacijos ir kompanijos gautų subsidijų, susijusių su grūdų tiekimu į Rusijos rinką?
„Geležinis Mikė Pūkuotukas“
– Privatizavimo istorijoje irgi pakanka keistumų. Jūs sakote, kad J. Gaidaras ir A. Čiubaisas sąmoningai pasirinko patį blogiausią variantą – vietoje asmeninių privatizavimo sąskaitų įvesti vadinamuosius vaučerius, kuriuos žmonės pradėjo pardavinėti už butelį degtinės?
– Lenkijoje privatizavimą pradėjo vykdyti tik po 6-7 metų nuo reformų pradžios. Kinijoje masinis privatizavimas dar neprasidėjo. A.Čiubaisas ir Alfredas Kochas kartą gyrėsi: atseit Margaret Thatcher, būdama Didžiosios Britanijos premjere, per 10 metų privatizavo 10–12 bendrovių, o mes per mėnesį privatizuojame 4000! Šešerius metus aš dalyvavau diskusijose ekonomistų būrelyje, kuriam priklausė J. Gaidaras ir A. Čiubaisas. Diskusijose apie tai, kokios turėtų būti būsimos reformos, visi pripažino, kad privatizacija yra pats sunkiausias dalykas. Liberalizavimą galima įvykdyti per vieną dieną, finansų stabilizavimui reikia 8-10 mėnesių. Tačiau privatizavimas reikalauja kruopštaus teisinio ir techninio parengimo, kiekvienas žingsnis turi būti patikrintas. J.Gaidaras ir A.Čiubaisas tam neprieštaravo. Tačiau ėmę vadovauti vyriausybei, jie pradėjo varyti privatizavimo arklį tokiais pašėlusiais šuoliais, kurie prieštaravo ir sveikam protui, ir pasaulinei patirčiai, ir jų pačių ankstesnėms pažiūroms! Kodėl reikėjo atšaukti Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą dėl vardinių privatizavimo čekių? A. Čiubaisas ir J. Gaidaras apėjo tą įstatymą – prezidento įsakais buvo įtvirtintas vaučerių modelis, kurio deputatai net nesvarstė. Šis sprendimas Aukščiausiąją Tarybą nuteikė prieš vyriausybę daugeliu atžvilgių privedė prie kruvinų 1993 m. spalio įvykių.
– Pavyzdžiui, tiek tada, tiek vėliau, kada vyko vadinamieji užstatiniai aukcionai, reformatoriai veikė būsimų oligarchų naudai. Bet ar J.Gaidaras buvo jų dalininkas? Jūs kalbėjote apie milijoną dolerių, kuriuos 10-jo dešimtmečio viduryje, jau palikęs vyriausybę, J.Gaidaras investavo į Valstybės iždo obligacijas (VIO, rusiškai ГКО). Tačiau tai trupiniai lyginant su milijardais, kuriuos vartė tie patys oligarchai!
– Aš niekada neteigiau, kad J.Gaidaras veikė savo paties egoistiniais interesais. Taip, eilinio Rusijos piliečio požiūriu, jis nebuvo vargšas. Nors netgi vienas milijonas dolerių, kuriuos jis investavo į VIO, vargu ar atsirado iš instituto direktoriaus, deputato arba laikinai einančio premjero pareigas algos. Jo motyvacija buvo kitokia, ją persmelkė tikėjimas, kad „taip reikia“. Klausimas – kam? Kas iš tiesų neatitinka tiesos, tai mitas apie asmeninį J. Gaidaro silpnumą. Kai jam reikėdavo kažką pasiekti, – kaip, pavyzdžiui, Viktorą Geraščenką paskiriant centrinio banko vadovu, arba per 1993 metų spalio įvykius, – jis parodydavo išties geležinę valią. Neatsitiktinai vienos knygelės apie J.Gaidarą autorius pavadino jį „geležiniu Mike Pūkuotuku“.
J.Gaidaras atėjo iš senosios sovietinės nomenklatūros, kuri glaudžiai susijusi su žvalgyba. Jo tėvas, Timuras Arkadijevičius, buvo aukštas KGB pareigūnas, Pirmosios vyriausiosios valdybos rezidentas Kuboje 1962-1964 m. per pačią Karibų krizę. Pats J.Gaidaras dirbo sovietų kompartijos Centro komiteto institutuose, parašė knygą sovietų premjerui Nikolajui Tichonovui dirbo su Michailu Gorbačiovu, buvo žurnalo „Komunistas“ ekonomikos skyriaus vadovu, vadovavo skyriui laikraštyje „Pravda“. Aišku, kad pasaulėžiūra ir elgesio taisyklės, kurios nusistovėjo tais metais, paženklino jo tolimesnius veiksmus. Tai ne sutapimas, kad jis penkis kartus reikalavo, jog Ruslanas Chasbulatovas ir B.Jelcinas centrinio banko vadovu vietoje Georgijaus Matiuchino paskirtų V. Geraščenko, ilgametį sovietų užsienio bankų darbuotoja, buvusį SSRS Valstybinio banko vadovą, prie kurio išnyko visi sovietiniai valiutos rezervai.
J.Gaidaras neslėpė, kad nepriima demokratinių valdžios organų – Liaudies deputatų suvažiavimo, Aukščiausiosios tarybos, pačių deputatų. Iš esmės svetimi jam buvo žmogaus teisių gynėjai, disidentai, žmonės, kurie tapo žinomi visuomenėje dėl demokratinių mechanizmų veikimo. Tai pasireiškė jo požiūryje į Aleksandrą Nekričių, Vladimirą Bukovskį, Galiną Starovoitovą, Grigorijų Javlinskį, Levą Ponomariovą, Gavrilą Popovą, patį Borisą Jelciną iki 1991-jų rugpjūčio pučo. Iš arčiau susipažinę su gaidariškomis manieromis partijose „Demokratinis Rusijos pasirinkimas“ (DRP) ir „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ (DJS), tas partijas paliko Sergejus Kovaliovas, Sergejus Jušenkovas, Viktoras Pochmelkinas, Julijus Rybakovas. Nuosekliųjų žingsnių seka buvo sunaikinta didžiausia šalies 10-jo dešimtmečio demokratinė partija „Demokratinė Rusija“. Nesuskaičiuojamų ir dažnai itin nepadorių išpuolių iš DRP ir DJS pusės patyrė partija „Jabloko“.
Privatizuoti iš naujo!
– Ar galima ištaisyti 10-jo dešimtmečio klaidas? Svarstoma idėja apie ypatingą mokestį už neteisėtai užgyventus aktyvus.
– Reikia, kad privati nuosavybė būtų teisėta didžios piliečių daugumos akyse. Priešingu atveju mes nuolatos gyvensime su šia bomba, kuri gali susprogdinti visą šalies politinę ir ekonominę sistemą. Bet reikia pradėti nuo pačios valdžios teisėtumo, kuriuo šiandien daugelis žmonių Rusijoje abejoja. Kokius sprendimus ši valdžia bepriimtų, tai nereiškia, kad privačią nuosavybę ji padarys teisėta. Reikia pradėti nuo politinių pokyčių, po kurių vyriausybė, piliečių pripažinta teisėta, galės padaryti teisėtus sprendimus, taip pat ir dėl privatizavimo. Ar tai bus mokestis už privatizuotus aktyvus, ar jų dalinis nacionalizavimas ir naujas privatizavimas, nuspręs nauja valdžia. Galbūt, turtas, kuris pateko į privačias rankas per 10-jo dešimtmečio užstatinius aukcionus, turėtų būti nacionalizuota ir vėl privatizuotas – kaip tai padaryta, pavyzdžiui, Ukrainoje, su „Kryvorožstal“.
– Naujas turto perdalijimas? Bet ar nesurengs mums oligarchai tokių protestų, lyginant su kuriais neseni įvykiai Bolotnajos aikštėje pasirodys žaidimais smėlio dėžėje?
– Kai kurie oligarchai supranta, kad turtą gavo abejotinais būdais. Jei vis dėlto Rusijoje atsiras teisėta valdžia, kuri turės piliečių pasitikėjimą, tai atitiks 143 milijonų Rusijos žmonių interesus, įskaitant ir tą tuziną labai turtingų.
