Nuo 2007 metų Pilietinės visuomenės institutas skaičiuoja Lietuvoje pilietinės galios indeksą – 2009 metais jis siekė 35 balus iš 100, panaši situacija buvo ir 2010 metais – pilietinės galios indeksas siekė 35,5. Tyrimo modelis yra unikalus, sukurtas Lietuvos mokslininkų. Apklausiama 1000 respondentu nuo 15 iki 74 metų. Apklausoje remiamasi 4 svarbiausiais indikatoriais: pilietinio aktyvumo rodikliais, potencialaus pilietinio aktyvumo rodikliais (ar žmonės pasiryžę veikti), savo įtakos suvokimu, taip pat rizikos būti pilietiškai aktyviam rodikliais.
Akivaizdu, kad tyrimas rodo žemą Lietuvos gyventojų pilietiškumą. Tokiu atveju ypač aktualu pasvarstyti. ką teoriniu ir praktiniu požiūriu gali pasauliui ir Lietuvai duoti naujai besiformuojantis Naujojo viešojo valdymo modelis, kuris skatina žmonių aktyvumą ir pilietiškumą? Ar jis yra pajėgus pagerinti viešojo administravimo kokybę ir priartinti jį prie žmonių? Ar Naujasis viešasis valdymas neliks tik „gerų teorinių receptų“ rinkiniu, kurie taip ir neras praktinio pritaikymo gyvenime? Atsakant į šiuos klausimus, yra būtina pasiremti istorine lyginamąja viešojo administravimo analize, kuri mus „atvestų“ iki šių dienų problemų ir jų sprendimo būdų.
Viešojo administravimo lyginimas tarp šalių ir istoriniu požiūriu taptų naujoviškesniu ir aktualesniu lyginimu, jeigu pasiremtume ne tik jau žinomais tradiciniu hierarchiniu bei Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) modeliais, bet ir dabar besikuriančiu Naujojo viešojo valdymo (New Governance) arba Naujosios viešosios tarnybos (New Public Service) modeliu. Iš tiesų, tik visi šie trys modeliai atspindi globalizacijos paliesto 21-o amžiaus administravimo realijas ir socialines sistemas.
Jeigu tradicinis viešojo administravimo modelis išsilaikė daug amžių, tai Naujoji viešoji vadyba atėjo į šį pasaulį palyginus neseniai, 9-o dešimtmečio pradžioje, kaip privataus verslo metodų taikymas viešajame administravime su akcentais į rezultatų siekimą ir besąlygišką klientų poreikių tenkinimą. Naujasis viešasis valdymas (New Governance) dar tik kuriasi, bet jau yra aktualus dėl savo akcentų į demokratiją, skaidrumą, bendruomenės valdymą ir nevyriausybinių organizacijų svarbą. Akivaizdu, kad Gerovės valstybių modelių palyginimas aiškinant socialinį administravimą yra nepakankamas dėl tos priežasties, kad tik Naujoji viešoji vadyba gali būti paaiškinta per jos ryšį su liberaliu, marginaliniu modeliu, tačiau Naujojo viešojo valdymo (New Governance) modelis išeina už Gerovės valstybių modelių problematikos, nes negali būti lyginant siejamas su vienu kuriuo iš šių modelių.
Čia norėtųsi teigti, kad 21-o amžiaus pasaulis darosi fragmentiškesnis ir individuališkesnis negu prieš kelis dešimtmečius. Jį apima labiau į verslą ir bendruomenę orientuotos tendencijos, kurios kelia efektyvumo, konkurencijos ir pilietiškumo klausimus. Be to, institucinis socialdemokratinis perskirstomasis modelis, orientuotas į valstybę, aiškinantis ir bandant palyginti daugelį šio pasaulio reiškinių yra dalinai praradęs savo ankstesnę įtaką. Būtent remiantis naujais viešojo administravimo tipo modeliais galima geriau atlikti palygimamąjį darbą tarp šalių ir labiau atitikti 21-o amžiaus pradžios dvasią.
Tai nereiškia, kad, pvz. Švedijos socialdemokratinis modelis yra jau galutinai miręs ir nesitransformuos, paprasčiausiai dabartiniu metu mes esame kitokioje vystymosi fazėje, kurią aiškintis ir lyginti reikia naujų instrumentų ir naujų aiškinimo schemų. Taip, pvz. visiškai neišnaudojamas yra komunitarizmo ir individualizmo palyginimas. Jeigu mes sutiksime, kad tradicinis kairės-dešinės politinis palyginimas yra ne toks aktualus ir dalinai atgyvenęs dalykas, tai bendruomeniškumo (komunitarizmo) ir individualizmo palyginimas labiau atitinka 21-o amžiaus realijas. Žinomiausias komunitarizmo atstovas yra Amitai Etzioni, o apie individualizmą yra rašę daug teoretikų, tame tarpe ir šio straipsnio autorius . Komunitarizmo ir individualizmo santykį galima atsekti visuomenės organizacijoje kaip nevyriausybinių ir bendruomenės organizacijų iš vienos pusės bei individų iš kitos pusės raišką. Šis santykis egzistuoja ir verslo struktūrose, kai pagal Rory Ridley-Duff, veikia komunitarinis, liberalus-komunitarinis ir liberalus modeliai.
Jeigu komunitariniame modelyje dominuoja dalyvavimas, demokratija ir bendro gėrio siekiamybė, tai liberaliame – savirealizacija per autonomiją ir privati nuosavybė. Jeigu komunitarizmas duoda socialinį dialogą, sąveiką ir korporatyvinę socialinę atsakomybę, tai individualizmas akcentuoja akcininkų interesus ir charizmatinį vadovavimą, kuris dar remiasi ir hierarchiniais principais. Šiuolaikiniame pasaulyje komunitarinis modelis yra savotiškas socialdemokratijos funkcinio socializmo pakaitalas. Ir vienu, ir kitu atveju tai - socialiai atsakingas kapitalizmas ir socialinė rinkos ekonomika. Bet jeigu anksčiau santykius iš viršaus reguliavo valstybė ir politikai, tai dabar stimulai kyla iš apačios – bendruomenės ir eilinių visuomenės narių pusės. Tokia situacija, kai valdo bendruomenė ir nevyriausybinės organizacijos, gali netenkinti politikų ir viešojo administravimo atstovų norų bei kelti jiems grėsmę. Juk tai jie patys nori valdyti.
Tai akivaizdžiai pademonstravo Rytų Europos šalyse egzistuojantis nevyriausybinių organizacijų ignoravimas iš valdžios pusės, o viešai apie komunitarizmo, nevyriausybinių organizacijų ir korporatyvizmo nereikalingumą yra pareiškęs netgi Čekijos ministras pirmininkas Vaclavas Klausas. Taip pat galima teigti, kad tose išsivysčiusiose šalyse, kuriose oligarchinio ir klientelistinio kapitalizmo yra mažiau, o pliuralizmo daugiau, nevyriausybinių ir bendruomenės organizacijų veikla yra aktyvesnė ir jos yra įtakingesnės. Juk ’kairesnė’ Švedija šiuo požiūriu mažai kuo skiriasi nuo ‘dešinesnių’ JAV. Bet užtat jos abi aiškiai skiriasi nuo Rytų Europos.
Viena svarbiausių temų šiuolaikiniame socialiniame moksle ir kasdieninėje praktikoje turi tapti Naujojo viešojo valdymo (New Governance) tema, kurią galima priešpriešinti netgi Naujajai viešajai vadybai (New Public Management) ir tradiciniam hierarchiniam administravimo modeliui. Šiais laikais yra išsieikvojęs ne tik socializmas, bet ir kapitalizmas. Kaip kalbėjo Berardi (Bifo), „kapitalizmas dūsta“, todėl jam įkvėpti gyvybės teigiama prasme gali Naujasis viešasis valdymas, kuris akcentuoja demokratiją, pilietiškumą, atvirumą, skaidrumą, socialinį teisingumą, korupcijos nebuvimą, aktyvią nevyriausybinių organizacijų veiklą. Reikia ne tik suprasti New Governance reikšmę abstrakčiai, bet ir sukurti jo praktinio taikymo metodus (priemones), tokius, kaip kažkada sukūrė New Public Management, kuris diegė privataus verslo metodus į viešąjį administravimą. Ir ne visada sėkmingai.
Akivaizdu, kad norint sėkmingai įgyvendinti Naująjį viešąjį valdymą konkrečioje valstybėje turi vyrauti vadinamasis „dalyvių“ politinės kultūros tipas, kurio atstovai prisiima atsakomybę už priimtus sprendimus ir aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime. Pastebima, kad tose šalyse, kuriose vyrauja tradiciškai susiformavusi aktyvių piliečių politinė kultūra, demokratija yra įgavusi stabilų pobūdį. Pilietinė visuomenė ir politinė kultūra yra natūralios istorinės raidos rezultatas, todėl nors naujojo viešojo valdymo metodo taikymas galėtų prisidėti prie laipsniško aktyvios politinės kultūros formavimosi, socialinio pasitikėjimo stiprinimo, o tuo pačiu ir prie pilietinės visuomenės kūrimo, tačiau skubotas šio modelio elementų diegimas neįvertinus esamų politinės kultūros bruožų susilauktų nesėkmės.
Galima teigti, kad Naujojo viešojo valdymo modelis gali būti sėkmingai įtvirtinamas tik labiau išsivysčiusiose šalyse. Šio modelio susiformavimas ir įgyvendinimas greičiau yra demokratijos, aukšto politinės kultūros lygio ir brandžios pilietinės visuomenės pasekmė, o ne priežastis. Tačiau net nebandyti įgyvendinti atskirus Naujojo viešojo valdymo elementus Lietuvoje, kaip besivystančioje valstybėje, irgi gali būti pražūtinga.
Lietuvos visuomenei yra kaip niekad aktualus Naujasis viešasis valdymas, nes jis turi atnešti to skaidrumo, atvirumo ir pilietiškumo, kurių labiausiai ir trūksta Lietuvos visuomenei. „Naujasis viešasis valdymas“ ir būtų tas teorinis ir praktinis kontrargumentas pilietinės apatijos ir neveiklumo įveikimui ir viešojo administravimo priartinimui prie žmonių.
