Prezidento rinkimų tiesiojoje du kandidatai: Dalia Grybauskaitė ir Zigmantas Balčytis. Rimti žvilgsniai, susikaupimas, įtampa – toks tas pasirengimas šuoliui prieš nuščiūvančių sirgalių minią.
Politologai ir komunikacijos specialistai intensyviai lygina, kokie yra vieno ar kito kandidato privalumai ir trūkumai. Tuo tarpu man dabartinė šalies vadovė primena plaukikę Rūtą Meilutytę, kuri padovanojo Lietuvos sportui daug nuostabių akimirkų. Energija, užsidegimas, valia, pastangos nešti naudą Lietuvai ir tikėjimas tuo, ką daro, šioms dviems puikioms moterims suteikia didelį panašumą.
O Z. Balčytis – teneįsižeidžia socialdemokratai – tarsi Rusijos plaukikė Julija Jefimova, kuri, pasirodo, „netyčia“ vartojo maisto papildus su dopingo pėdsakais. Kaipgi kitaip galima būtų pavadinti tai, kad kandidatas į Prezidentus dalyvauja ir Europos Parlamento rinkimuose? Paklauskite savęs atvirai, ar tai nėra savotiškas dopingas socialdemokratų rinkiminei kampanijai?
Ši paralelė su plaukimu gimė ne šiaip sau. Pamenu, Londono Olimpinių žaidynių metu, kai mūsų plaukikė laimėjo aukso medalį, delegaciją aplankė D. Grybauskaitė. Tuo metu buvau Lietuvos olimpinis atašė. Pasikalbėjusi su atletais ji jau buvo beišeinanti pro duris, o aš spėjau sustabdyti ir paklausti, ar nori susitikti su Rūta. „Žinoma, noriu , - nusišypsojo ji. – Krepšiai kelionei namo sukrauti, nėra kur skubėti“. Taip, mačiau savo akimis, prezidentė kantriai laukė pusantros valandos. Ir buvo pasiryžusi laukti dar ilgiau, nes Rūta tuo metu buvo privalomoje dopingo kontrolėje, o ten sportininkai gali užtrukti ir iki šešių valandų... Tuomet supratau, kad mūsų šalies lyderė tuo ir yra stipri, kad pati priima sprendimus, pati prisiima atsakomybę už juos, nekreipdama dėmesio į komentarus iš šalies. Ir, svarbiausia, yra nuoširdi – moka parodyti pagarbą ir džiaugsmą tada, kai to labiausiai reikia.
Todėl stebėdamas debatus tarp kandidatų vertinu visai kitus niuansus. Gerbiu Z. Balčytį už politinę patirtį, ramybę ir deklaruojamą stabilumą. Bet susidaro įspūdis, kad už šios parodomosios kaukės nėra žmogaus. Kad už ramybės slypi nenoras prieštarauti, pakovoti, atrodo, kad išnaudojama kiekviena polit-technologų sukurta detalė. Racionaliai, regis, apgalvota yra kiekviena šypsena.
Kur spontaniškumas? Ryžtas? Drąsa? Visą kadenciją dabartinę Prezidentę vertinome už jos autoritetą, atvirą kalbėjimą apie opias socialines problemas ir nesitaikstymą su tais, kurie kenkia Lietuvai. Ir šiuo geopolitiškai ir ekonomiškai sudėtingu šaliai metu vargu ar ramybė ir korektiškumas yra tos savybės, kurios gali paskatinti žmones neprarasti optimizmo. Reikia valios ir energijos.
Oportunistiški valdančiųjų politinių partijų lyderiai jau suskubo pareikšti savo paramą Z. Balčyčiui. O aš norėčiau paklausti jų, kiek kartų per pastaruosius penkerius metus šis žilas išminčius Europos Parlamente kėlė klausimus aktualius mūsų valstybei? Ar jis apgynė Lietuvą, kai ją purvais drabstė Valdemaras Tomaševskis? Ar jis nuramino mūsų žemdirbius, kovojančius prieš nekonkurencingas sąlygas su Vakarų Europos žemdirbiais? Ar girdėjome jo balsą dėl sankcijų Rusijai būtinumo iš didžiųjų Europos valstybių? Ne. Panašu, kad jis tiesiog korektiškai laikėsi darbotvarkės. Galų gale, jeigu mūsų prezidento rinkimų finalą palyginsime su Olimpinių varžybų kova dėl aukso medalio plaukiant laisvu stiliumi, turėsime pripažinti, kad viena kandidatė veržiasi laimėti, o kitas į takelį įstumtas kaip į kvalifikacines varžybas. Suprantama: galima siekti pergalės Lietuvos labui, o galima – tiesiog paisyti trenerių, partijų ar net asmeninių interesų. Tai matyti ir sportininko, ir politiko akyse. Tai matome ir mes, žmonės.
Todėl tikiu, kad lygiai taip pat, kaip laimėjo R. Meilutytė, laimės ir D. Grybauskaitė.
Antanas Guoga, Liberalų sąjūdžio kandidatas į Europos Parlamentą
