Iš Pekino parolimpinių žaidynių į gimtąją šalį grįžusią sidabro medalininkę klaipėdietę Aldoną Grigaliūnienę iš pradžių pribloškė gerokai atšalęs oras, tačiau po kelių akimirkų ją pasitikęs itin gausus sirgalių ir artimųjų būrys sušildė savo šypsenomis, nuoširdžiais sveikinimais ir dovanomis.
„Malonu ir širdyje neapsakomai džiugu, kai visi sveikina ir džiaugiasi kartu. Nepakartojamas jausmas užplūsta sielą. Tuomet supranti, jog viskas yra daroma ne veltui, viskas turi prasmę“, - „Vakarų ekspresui“ sakė pilna spinduliuojančios energijos ir šlovės atletė.
Priminsime, kad 53-ejų „Vyturio“ vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja (serga cerebriniu paralyžiumi) Pekine moterų rutulio stūmimo varžybose (F37/38 grupės) rutulį nustūmė 12 m 58 cm (1102 tšk.) ir pagerino F38 grupės pasaulio rekordą. O moterų disko metimo varžybose (F37/38 grupės), įrankį nusviedusi 26 m 73 cm , liko aštunta.
Sveikinimai - internetu
„Šįkart medalio iškovoti nesitikėjau. Juk man jau 53-eji, dauguma konkurenčių buvo jaunesnės net už mano dukras (jaunėlei Indrei - 22 metai, vyresniajai Vilmai - 28-eri). Be to, juk sportas pasaulyje nestovi vietoje - per praėjusias žaidynes, norint iškovoti aukso medalį, pakako rutulį nustumti 11 metrų, o dabar įveikiau daugiau nei 12 metrų ribą, tačiau likau antra“, - teigė atletė.
Moteris prisipažino, jog Pekine jautė itin didžiulę įtampą. „Negalėjau nė akimirkai atsipalaiduoti. Kai tave stadione stebi šimtai tūkstančių žmonių, kai girdi neapsakomą triukšmą ir regi tokią masę žmonių, tokioj didybėj jautiesi lyg mažas šapelis. Psichologiškai buvo itin sunku, gerai, kad prieš varžybas perskaičiau kelias psichologines knygas. Tai padėjo šiek numalšinti įtampą.“
Pašnekovė pasakojo, iškart po rutulio stūmimo varžybų negalėjusi atsipalaiduoti ir savęs palepinti, kadangi po kelių dienų dar laukė rungtis disko metimo sektoriuje.
„Tačiau neslėpsiu, jau buvau atsipalaidavusi. Nebegalėjau susikaupti. Mokiniai intensyviai siuntė sveikinimus internetu“, - prasitarė klaipėdietė.
Gyveno ne šiltnamio sąlygomis
A. Grigaliūnienė gimė, ir kaip pati teigė, ne šiltnamio sąlygomis užaugo Telšiuose. Mama, jos brolis ir sesuo buvo partizanai.
„Visas vasaras su mama praleisdavome miškuose. Uogas rinkdavau kaip profesionalė. Niekas be darbo tuo laiku nelaikė“, - vaikystės prisiminimais dalijosi sportininkė.
Per mokslo metus Aldona lankydavo treniruotes. Pirmiausiai - tinklinio, o vėliau, per fizinio lavinimo pamoką, greičiausiai įveikusi krosą bei paraginta mokytojo, užsirašė į lengvaatlečių treniruotes.
Nors mokslu dėl intensyvių treniruočių bei nuolatinių varžybų nebuvo itin užsiėmusi, baigusi dešimt klasių, nusprendė, kad juodas darbas - ne jai. Paskutiniuosius mokslo metus kiek rimčiau bei atsakingiau pasimokiusi, atletė įstojo į dabartinę Kūno kultūros akademiją. Baigusi studijas buvo paskirta dirbti Klaipėdoje. Čia ji dirba iki šiol.
„Mane sportas žavėjo nuo vaikystės. Tad, kai žmogus daro tai, ką mėgsta, dažniausiai ir pasiekia gerų rezultatų“, - teigė A. Grigaliūnienė.
Staiga ištiko paralyžius
Parolimpietė, pasaulio ir Europos neįgaliųjų čempionatų nugalėtoja atskleidė, kad gyvenime jai teko patirti ne tik šiltų bei malonių, bet ir itin liūdnų akimirkų.
„Nuo mažens buvau guvi ir sveika, tačiau vieną dieną, lyg perkūnas iš giedro dangaus, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Maždaug prieš penkiolika metų mane ištiko paralyžius. Buvo galvoje auglys, užspaudė centrinius nervus ir paralyžiavo kairiąją kūno pusę. Į ligoninę atėję lankyti artimi žmonės manęs net nepažino“, - atviravo moteris.
A. Grigaliūnienės liga pakenkė pusiausvyrai, iš pradžių ji vaikščiojo tik vedama už rankų. „Po didelių pastangų, ilgo gydymosi etapo grįžau į gyvenimą kitokia, bet grįžau“, - susimąsčiusi kalbėjo nelengvą dalią patyrusi moteris. - Nepalūžti po tokių sunkių išbandymų padėjo tik sportas ir šeima“, - kiek pamąsčiusi pridūrė ji.
Pirmosios žaidynės - Atlantoje
Daugkartinė čempionė neslėpė, jog kai 1996 metais Atlantoje sulaukė pasiūlymo dalyvauti neįgaliųjų žaidynėse, kone įsižeidė. „Tada pamaniau, ar aš čia jau tokia neįgali? Truputį veidas paralyžiuotas, viena kūno pusė prasčiau veikia, ir ką? Negi man tokiose varžybose dalyvauti?“
Tačiau sportininkę tokios mintys užplūdo tik iš pradžių. Nuvykusi į varžybas suprato, jog tokių kaip ji - šimtai.
„Yra 56 neįgalumo klasės, į jas sportininkus suskirsto viso pasaulio gydytojų komisija. Sportuoja, pergales skina ir tie, kuriems daug sunkiau. Buvo tiesiog neįmanoma suvokti, kad žmogus be rankų, be kojų vandenyje kapanojasi, plaukia, medalį gauna. Juk tai puiku. Neįgalūs žmonės turi ko siekti, gali bendrauti, nenuleidžia rankų. Aišku, pergales skinti man padeda ankstesnių metų įdirbis, bet ir man reikia stengtis, kad pasiekčiau rezultatų“, - teigė A. Grigaliūnienė.
Tuomet pirmą kartą parolimpinėse žaidynėse dalyvavusi klaipėdietė nugalėjo šuolio į tolį rungtyje bei tuomečio prezidento Algirdo Brazausko buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Paklausus, kodėl nusprendė nebešokti į tolį, o stumti rutulį ir sviesti diską, A. Grigaliūnienė atsakė: „Anksčiau buvau lengvosios atletikos daugiakovininkė. Po traumos ne viską galiu atlikti. Bėgti dėl kraujotakos sutrikimų negaliu.“
Nustebino dūdų orkestru
2004 metais po Atėnų parolimpinių žaidynių, kai rutulio stūmimo rungtyje iškovojo aukso medalį, A. Grigaliūnienę „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanojo Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. O mokykloje mokiniai ir kolegos pasitiko su dūdų orkestru.
„Buvau tiesiog sužavėta. Iki tol nieko panašaus niekas nebuvo surengęs.“
Pašnekovė teigė, kad po laikraščiuose išspausdintų straipsnių mokiniai nuolat pradėjo klausinėti: „Kas jums yra? Kodėl dalyvaujate neįgaliųjų varžybose? Ir panašiai. Manęs klausimai apie neįgalumą netrikdo. Aš jiems atsakydavau paprastai - nors ir nematyti, iki šiol paralyžiuotą kūno pusę sunkiai valdau bei kasdien gyvenu su skausmu“, - atvėrė širdį sportininkė.
Paulius Matulevičius
