Vienas Keistuolių teatro įkūrėjų, režisierių ir aktorių Aidas Giniotis Teatro dienos „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremonijoje atliko ne tik precedentų neturintį, bet šiandienio lietuvio sąmonei jau sunkiai suvokiamą gestą: savo apdovanojimą – „Auksinį scenos kyžių“ – atidavė kitam. Oficialiai. Viešai. Sava valia.
O jo motyvas – padėti draugui, kuriam šiandien sunku. Manėme, tokios dramos tebūna tik spektakliuose, tačiau ši auditorijos neturėjo – Aidas Giniotis, užvėręs griausmingos Teatro dienos puotos duris, tyliai nuvažiavo į Santariškių klinikas, įėjo į aktoriaus Prano Piauloko palatą ir užkabino „Auksinį scenos kryžių“ jam ant kaklo.
Tokiomis akimirkomis kaip niekada lengva patikėti visais laikais menininkų skanduojama sentencija: „Menas išgelbės pasaulį“. Ar tiki tuo pats A. Giniotis?
Stebint jūsų kaip menininko poziciją šiandieninėje visuomenėje, galima suprasti, kad žiniasklaidai atsiveriate nenoriai, nesiveržiate į ekranus, tyliai dirbate teatre ir nesiekiate visuotinio populiarumo. Tai darote sąmoningai?
Be abejo, sąmoningai. Jaunystėje galbūt būčiau elgęsis kitaip – būčiau pilietiškesnis, bet iš tiesų ir dabar esu pilietiškas, tik mano pilietiškumas pasireiškia ne lozungais, o kalba per meną.
Be to, Lietuvoje savęs garsinimas ir pardavinėjimas, mano nuomone, yra neįprastas – man nejauku darosi nuo to, kaip žmonės „išsirenka“, ką reikia viešinti. Antai man skambina žurnalistė ir klausia, ką manau apie mėnulio poveikį savo Zodiako ženklui... Ką aš jai atsakysiu? Juk esu diletantas astrologijoje. Žodžiu, bandoma rodyti, ko aš neišmanau, užuot klausus tomis temomis, kuriomis išties turiu ką pasakyti: kaip Giniotis kotletus kepa – įdomu, o kaip vaidina – ne. Kodėl?
Štai dėl to, brangindamas savo dvasinę ramybę, pasineriu į teatrą ir darau tai, ką noriu ir ką išmanau. O tokius tuštybės viesulus ir chaosus valstybėse juk sukuria ne kas kitas, o protingi žmonės. Todėl į tokias tendencijas stengiuosi žiūrėti su šypsena. Nors neretai rūgštoka.
Tokia jūsų pilietinė pozicija?
Na, jei parašysite, kad pozicija, tai nuo šiol ir bus pozicija, sau to niekada nebuvau suformulavęs – nesu iš tų žmonių, kurie puola į gatves šaukdami: „Išjunk televizorių“ arba „Išmesk mobilųjį telefoną“. Gal kada nors, kai gyvenimas įsiutins... O dabar tiesiog branginu save ir savo ramybę.
Kokia gali būti ramybė, kai teatralai choru skelbia apie teatro krizę?
Man atrodo, tiesiog metas išaugti iš pasenusios mąstysenos. Štai ir baigsis krizė, kuri tėra tik mūsų pačių galvose. Tai tik nostalgija tam, kas buvo, ne daugiau. Kai subyrėjo Sovietų sąjunga, teatras iš tiesų patyrė didžiulę krizę – jis atidavė iki tol turėtą pranašo vaidmenį politikams, bažnyčiai, Atgimimui...
Bet pranašiško teatro jau nebereikia ir nebereikės – teatro misija šiandien kita, žemiškesnė. Lietuvos teatras keičiasi, o pokyčiai visada reiškia pliusą, o ne minusą.
Kalbu ne tik apie teatro vidų – kalbu apie aktorius, tautai žinomus kultūros atstovus, kurie, tautai nusivylus politikų terlionėmis, galėtų imtis vedlio pozicijos.
Jeigu atvirai, tai aš neabejoju, kad taip ir atsitiks. Gal dar ne greitai, tačiau neišvengiamai. Bet menininkas juk negali valdyti visuomenės politinėmis priemonėmis, jis tegali valdyti ją meninėmis priemonėmis, o jei bandys daryti kitaip – nebeliks iš jo menininko, atsiras politikas, turintis menininko praeitį. Kultūra tam ir yra, kad visuomet darytų kitokį – dvasinį poveikį visuomenei. Tik štai, rimti menininkai neturi pilietinėms akcijoms laiko – jie kuria, ieško duonos kąsnio, rodo ką sukūrę, vėl kuria...
Kaip tik dėl to duonos kąsnio... Visuomet maniau, kad žmones pirmyn varo vienas iš dviejų variklių – arba pinigų troškimas, arba aplodismentų, o jūsų poelgis apdovanojimų ceremonijoje rodo, kad jūs abejingas tiek vienam, tiek kitam.
Nesutinku. Na taip, aplodismentų mes trokštam ir pinigų trokštam, tačiau viskam turi būti saikas. Tačiau mane asmeniškai tie dalykai veikia labai neigiamai – ir pinigai, ir aplodismentai lepina, bukina, paverčia snobu.
Mane tuštybė visuomet apsėda, kai įeinu į Nacionalinio dramos teatro kavinę. Nežinau kodėl, bet ten tai pajuntu aštriausiai. Kaip askaridės manyje ima raitytis ambicijos, noras būti svarbiam, noras būti žinomam ir gerbiamam. Tačiau vos išėjus iš tos kavinės mane apima noras nuo savęs tas askarides kuo greičiau nusipurtyti.
Manau, menininkas kuria ne dėl pinigų ir ne dėl aplodismentų. Nors tai senamadiška, bet tikiu, kad kūryba drauge yra ir dangaus dovana, ir prakeiksmas – menininkas kuria, nes turi pašaukimą – jam norisi tai daryti. Be jokių motyvų. Tiesiog norisi pasinerti į kūrybą – esama tokio labai saldaus jausmo, kai „užsikabini“ ir tarsi išnyksti iš šio pasaulio. Tai, beje, ir labai ekonomiška – kuriantis žmogus gal tik surūko daug, bet jokių kitų išlaidų jis kaip ir neturi – jam net valgyti tuo metu beveik nereikia. Ir tik nugrimzdęs į šią būseną menininkas jaučiasi laimingas.
O menininkas privalo būti tyras, sąžiningas, taurus, riteriškas? Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad atiduoti kitam jau laikomą rankose apdovanojimą yra sunku?
Visai nesunku. Čia tiktų pacituoti Makiavelį: „Tikslas pateisina priemones“. Kryžius man tebuvo priemonė pasiekti tikslo. Aš to apdovanojimo neatsisakiau, nenorėjau paniekinti komisijos ir nemojau į šį apdovanojimą ranka, kaip daug kam šiandien atrodo, – tiesiog norėjau padėti P. Piaulokui. Negaliu apie tai pasakoti, bet jo sveikata išties yra labai prasta.
Be to, šiuo gestu norėjau pamėginti suburti į kumštį teatralų visuomenę, priminti jai, kad esame paskutiniai žmogiškumo idealų puoselėtojai šiandieniame pasaulyje. Žmogiškumo – visomis prasmėmis, ne tik artimo meilės...
Viešumoje dažnai mes, menininkai, prisiimame tokį šaunų, kiek cinišką kaubojaus įvaizdį, kuriam būdinga dvasingumą traukti per dantį, tačiau nereikia priprasti prie šios kaukės – nereikia gėdytis (o teatralams dažnai tas drovu) pripažinti, kad esame jautrūs, dvasingi ir taurūs. Visiems Lietuvos žmonėms būtų pravartu išmokti nesidrovėti savo gerumo.
Kaip į jūsų poelgį sureagavo pats P. Piaulokas?
Na, tiesiai po ceremonijos nuvažiavau pas jį į Santariškių ligoninę ir užkabinau ant kaklo „Scenos kryžių“. Buvo jaudinanti akimirka – mes netgi šykščiai vyriškai paverkėme abu. Jo iš anksto apie savo sprendimą nebuvau įspėjęs, bijojau, kad gali ir nesuprasti, bet jis – protingas žmogus, jis suprato, ką iš tiesų noriu padaryti. Buvo labai gražu – po to geras tris dienas apie šį įvykį galvojau. Su džiaugsmu.
Beje, tarp interneto komentuotojų daugelis šio mano poelgio anaiptol geru darbu nevadina, rašo: „Ginioti, tai šitaip sau reklamą daraisi?“ Būtų juokinga – argi jie rimtai galvoja, kad nežinau geresnių ir mažiau investicijų reikalaujančių reklamos būdų? Bet – nejuokinga. Neramu pamačius, kiek daug yra piktų „šlykštukų“, dedančių visas pastangas tik tam, kad kam nors skaudžiai įgeltų. Be motyvo. Savo malonumui. Argi tai nebyloja apie iškrypusią visuomenės nuostatą - visame kame visų pirma ieškoti klastos ir savanaudiškumo? Man įdomu, kaip visuomenė sureaguotų, jei kuris nors politikas tiesiog imtų ir padarytų nemotyvuotą gerą darbą. Tiesiog gerą darbą... Jį apšauktų, sugėdintų, pasmerktų, apkaltintų savireklamos triukais, rinkimų kampanijomis ir kova dėl reitingų. Štai čia ir prasideda visuomenės bėda, trukdanti progresuoti.
O ar menininkai negali padėti tų bėdų spręsti, tiesiog nupūsti dulkes nuo vertybių skalės?
Radikalaus valstybės raidos lūžio pagrįstai tikiuosi iš jaunimo – aš įžvelgiu jame labai stiprią, savitą kartą, pragmatišką ir negailestingą, kurios vertybių sistema – labai aiški. Jie tiesiog „nuneš“ visą mūsų kartą drauge su politikais, verslininkais, mūsų madomis ir ydomis. Manau, jiems taps pavaldi nemąstanti, neprogresyvioji masė ir jie valstybėje pastatys proto piramidę.
Kalbate apie jaunąją kartą, užaugusią Keistuolių teatro salėje? Neseniai buvau jūsų teatre, publikos šiltumas tiesiog abstulbino. Tačiau vargu ar tai didelis procentas jaunimo, kalbant apie kartą?
Šio santykio su savo publika siekėme dvi dešimtis metų. Šiandien salėje su vaikais sėdi tie, kurie, būdami vaikučiai, į Keistuolių teatrą buvo atvesti tėvų. To santykio su publika pasiekėme nuoširdumu ir kokybe. Nuo scenos bylojome tas vertybes, kuriomis tikime patys.
Kalbant apie Lietuvos visuomenę, kultūrą skiepyti reikėtų tokiu pačiu principu ir mažiausiai – tiek pat laiko, kad pamatytumėme rezultatus. Bėda yra ta, kad kultūros žmonės tarpusavyje nėra vieningi, o juos suskaldo ir supriešina ne kas kita, kaip jūsų minėtieji „amžinieji varikliai“ – aplodismentai ir pinigai.
