Susitikime dalyvavo kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Švietimo ir mokslo, Ūkio ministerijų bei kultūros, meno ir akademinės bendruomenės atstovai.
Didžiausių pokyčių raktas - žmonių mąstymas
Prezidentės patarėja Rūta Kačkutė savo pranešime teigia, kad didelę įtaką kultūros politikoje padarys žmonių mąstymo ir įpročių natūralus kitimas. Žvelgiant bendrai, kultūros padėtis gerėja – didėja finansavimas, įgyvendinami ilgą laiką brandinti projektai, tokie kaip Kino centras, autorių teisių įstatymas, bibliotekos pažangai, meno taikymo mokyklose projektas ir kiti.
Anot patarėjos, gerėjančią padėti rodo Lietuvos nacionalinio dramos teatro pavyzdys. Anksčiau 77 proc. valstybės dotacijų buvo skiriama atlyginimams, 18 proc. administravimui ir tik 5 proc. teatro pastatymams. Dėl didesnio valstybės finansavimo lėšos pastatymams padidėjo iki 7,3 proc. Kritiniais valstybei metais – 2008-aisiais – lėšos autoriams buvo sumažintos, tačiau dabar jos peržengė buvusį lygį.
Vis dėlto teigti, kad kultūros sritis Lietuvoje auga – negalima. Kultūros sektorius nors ir auga pagal daugelį kriterijų, tačiau šis augimas vis dar tėra atsigavimo ir atsistatymo po 2009-ųjų nuosmukio požymis.
Viena iš labiausiai pažeidžiamų kultūros sričių yra paveldo sektorius. R. Kačkutė mano, kad artimesni pokyčiai kultūros sektoriuje turi būti siejami su Europos sąjungos struktūrinių lėšų įsisavinimu.
A. Gelūnas: visuotinės destrukcijos dar nematyti
Kultūros ministras įsitikinęs, kad visos problemos kyla iš nevieningos politikos. „Vis dėlto kultūros politikoje yra daugiau konsensuso nei nesutarimų. Bet viena turėtų būti keičiama – kultūros politika turi įgyti tęstinumą, tai yra raktas į progresą“, - sako A. Gelūnas.
Anot ministro, kultūros politikos reforma atnešė nedidelių, bet reikšmingų pokyčių. Didelių lūkesčių kelia įsteigtas Kino centras. Kaip labai svarbų įvykį A. Gelūnas įvardino kultūros tarybos įstatymą. „Tai vienas svarbiausių įvykių, padaręs milžinišką įtaką kultūros sektoriui. Matant poveikį, galima teigti, kad per šiuos dvejus metus būtų pakakę vien šio projekto“, - teigia kultūros ministro.
Ministras mano, kad Lietuvoje padėtis yra pakankamai gera, nors ir nėra itin greitų pokyčių. Anot jo, didelę įtaką padarė Graikijos pavyzdys, kuris privertė valdžios atstovus atsargiau skirstyti lėšas. To pasekmė - Kultūros ministerijai teko 6 proc. sumažinti metinį biudžetą. A. Gelūnas džiaugiasi, kad per dvejus metus renovuota daug provincijos bibliotekų ir kultūros centrų. „Keliasdešimt kartų važiavome į miestus ir miestelius apžiūrėti kultūrinių objektų ir galiu pasakyti, kad visuotinės destrukcijos ir griūties nematyti“, - sako A. Gelūnas.
Kultūros ministras pabrėžė, kad itin didelis dėmesys buvo skirtas festivaliams siekiant juos išsaugoti. „Daug kas sakė, kad „Vilniaus festivalis“ yra visiška nesėkmė. Negaliu viešai prisipažinti, iš kur gavome pinigus jo finansavimui, bet džiaugiuosi, kad pavyko jį išsaugoti, nes tai nepakeičiamas būdas žmonėms susipažinti su kultūra“, - sakė ministras.
Jis pabrėžė, kad laikmenos apmokestinimas yra ne Kultūros ministerijos sugalvotas projektas, o praktikuojamas visoje Europoje. Ministras teigia, kad tai pasiekti nebuvo lengva ir buvo sulaukta didelio pasipriešinimo, tačiau ilgą kovą vainikavo sėkmė. Dėl šio įstatymo lėšų autoriams bus skirta 4-5 mln. litų daugiau nei anksčiau.
Siekiama skatinti kūrybinių dirbtuvių konkurencingumą, meninių profesijų atstovų darbo sąlygas – remiami konkursai ir tarptautiniai mainai. Pradėti ir tęsiami projektai „Menas gerovei“ ir programa, kuria siekiama mažinti socialinę atskirtį.
Viena didžiausių problemų ministras įvardino nepakankamą tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Kaip pavyzdį vakarietiško ir veiksmingo bendradarbiavimo jis pateikė kultūros tarybos nuomonių derinimą. Ateityje didžiausias dėmesys bus skiriamas paveldo sričiai, teatrui, bibliotekoms, visapusiškam jaunuolių ugdymui.
Devynios auklės – vaikas be galvos
Kultūros viceministras Gediminas Rutkauskas didžiausią dėmesį skyrė paveldo apsaugos problemoms. Anot jo, didžiausią destrukcinį poveikį turi ne pinigų trūkumas, bet visuomenės požiūrio nepalankumas. G. Rutkauskas teigia, kad kultūrinis paveldas dažnai sukelia dviprasmiškų vertinimų.
Didžiausiomis problemomis jis įvardino menką finansavimą, kuris nė iš tolo neprilygsta milijoninėms išmokoms Skandinavijos šalyse. Taip pat didelis trukdis yra paveldo objektų savininkų abejingumas arba nepajėgumas prižiūrėti objektus. Anot Rutkausko, tokį savininkų požiūrį lemia nepasitikėjimas valstybinėmis institucijomis ir neišprusimo nulemiamas motyvacijos nebuvimas. Visą apleisto paveldo situaciją vainikuoja tai, kad galų gale nėra aišku, kas yra atsakingas.
Finansų ministerijos požiūris supykdė kultūros atstovus
Finansų viceministro Rolando Kriščiūno kalba buvo pasitikta priešiškai ir išvadinta demagogija. Viceministras teigė, kad ir kaip bebūtų, kad ir kaip begerėtų kultūros padėtis Lietuvoje, lėšų ne tik nebus skiriama daugiau, bet netgi bus siekiama išmokyti kultūros atstovus iš mažiau padaryti daugiau.
„Viskas priklauso nuo požiūrio, reikia išmokti iš mažiau padaryti daugiau ir, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, pamatysime, kad padaryti daug visai nereikia didelių lėšų“, - sakė R. Kriščiūnas.
Į tokį viceministro pasisakymą R. Kačkutė atsakė, kad „mokymai, kaip iš mažiau padaryti daugiau“ - jau seniai įvyko, nes kasmet būtent tai ir bando padaryti visos Lietuvos kultūrinės įstaigos.
Viceministro išsakyta nuomonė išprovokavo šokio srities atstovą Audronį Imbrasą ugningam pasisakymui. Anot jo, viceministro kalbos apie „daugiau iš mažiau“ yra kalbos žmogaus, sėdinčio „stiklo bokšte“ ir nematančio situacijos realybėje. A. Imbrasas kvietė pasidomėti ir palyginti teatro raida ir finansavimo panašaus likimo kaip Lietuva šalyse, tokiose kaip Serbija ar Čekija. Pasak jo, palyginimai stulbina, nes Lietuvoje teatras ir apskritai kultūra yra nustumta į pačią žemiausią vietą. Be to, A. Imbrasas paprašė viceministro konkretaus finansavimo plano, vietoje „romantizuotų“ kalbų.
Viceminstro kalba papiktino filharmonijos bei kitų kultūrinių įstaigų atstovus.
Pats R. Kriščiūnas sako esąs patenkintas, kad jo pasisakymas iššaukė tokią karštą diskusiją. Jį neramina tik tai, kad iš karto abi pusės stojo į apkasus. „Mano pasisakymo esmė buvo ta, kad ne kultūros ir finansų ministerija turi sutarti, kam ir kaip bus skiriamas finansavimas - kad tai turi padaryti visa Lietuva, kad tai yra valstybinis reikalas“, - sakė jis. Vis dėlto, jis pasiliko prie nuomonės, kad reikia daryti daugiau su turimomis lėšomis. Jis pabrėžė, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog finansų ministerijai nerūpi kultūra.
