Penkiasdešimties metų plaukimo trenerio darbo patirtį sukaupęs Apolinaras Dambrauskas šiemet švenčia 85-ąjį gimtadienį. Sankt Peterburge, Vilniuje, galiausiai net 39 metus Šiaulių plaukimo mokykloje „Delfinas“ plaukimo treneriu dirbęs vyras sako karjeros aukštumų nepasiekęs, tačiau prisipažįsta – plaukti ir nebijoti vandens išmokė labai daug vaikų. Treneris, išugdęs pirmąją plaukimo sporto meistrę Šiaulių mieste Emą Vielavičiūtę, tarptautinės klasės sporto meistrę Violetą Penkauskaitę, Atėnų olimpiados dalyvį Paulių Viktoravičių bei šimtus kitų sportininkų, pastebi, kad plaukimo sportas labai keičiasi.
Svarbiausia vanduo
Pasakodamas apie savo darbo pradžią Šiaulių plaukimo mokykloje „Delfinas“, A. Dambrauskas sako, kad, deja, baseinas per tuos ilgus metus iš esmės ir nepakito. „Žinoma, kartas nuo karto buvo atliekami profilaktiniai remontai, bet niekas kapitališkai nekeista. Tačiau plaukimo treneriui svarbu, kad būtų plaukimo takai, vanduo, daugiau nieko ir nereikia“, – atvirauja treneris, ne kartą apdovanotas už nuopelnus auklėjant jaunąją plaukikų kartą. Paklaustas, ar niekada nekėlė jokių didesnių reikalavimų treniruočių inventoriui, tik šypteli ir dar kartą patvirtina – plaukimo treneriui, kaip ir žuvelei, daugiau nieko nereikia – svarbu, kad yra vandens.
Tiesa, kiek pagalvojęs jis vis dėlto sako, kad kalbant apie profesionalų plaukimą, Šiauliams gyvybiškai reikalingas 50 metrų ilgio baseinas. „Apie jį jau seniai kalbama, tačiau aš manau, kad Šiauliai tokio baseino niekada ir neturės. Todėl apie aukščiausius rezultatus sunku ką ir kalbėti, nes iš Šiaulių išvažiuoja didžioji dalis perspektyvių sportininkų, kurie nori tobulėti, tačiau gimtajame mieste tam nėra sąlygų“, – sako A. Dambrauskas. Treneris labiausiai apgailestauja, kad kažkada toliau nuo miesto centro planuotas statyti 50 metrų ilgio baseinas taip ir liko valdininkų pažaduose.
Laikai keičiasi
A. Dambrauskas su nostalgija prisimena tuos laikus, kada į grupes netilpdavo visi norintys lankyti plaukimo pamokas, nors pradžia tikrai nebuvo lengva. „Kai atidarė baseiną, reikėjo eiti į mokyklas, susirasti vaikų, išmokyti juos plaukti. Po to dar reikėjo atsirinkti gabiausius ir su jais siekti aukštesnių rezultatų“, – prisimena treneris, kuris juokiasi, kad žvelgiant atgal, reikia džiaugtis ir tuo, kad nė vienas mokinys nenuskendo, o plaukti išmoko daugiau nei tūkstantis.
„Dabar jaunimas labai pasikeitė. Juk prieš kelis dešimtmečius nebuvo nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų. Tuomet žmonės turėdavo labai daug laisvalaikio, noriai šokdavo į baseiną. Dabar viskas kitaip. Žinoma, nereikia nurašyti ir materialinių dalykų, nes labai gerai gyvenančių žmonių ne tiek ir daug, o už viską, taip pat ir baseiną, reikia mokėti. Plaukikui, jei jis siekia aukščiausių rezultatų, turi būti subalansuota mityba, būtini maisto papildai, nes po 4-5 val. per dieną intensyvių treniruočių būtina atstatyti organizmą“, – sako treneris.
A. Dambrauskas prisimena, kad pirmais darbo metais Šiauliuose paskelbus atranką į plaukimo grupes, susirinkdavo kone 500 žmonių. „Dabar jei tik nueini į kokią mokyklos klasę ir kalbini eiti sportuoti, tai iš tavęs dar pasijuokia, kad gana čia vaikščioti, nes eini jau ne pirmas, o siūlomos treniruotės niekam neįdomios“, – teigia treneris.
Labiausiai jis apgailestauja dėl to, kad mato tokio reiškinio pasekmes – apie penkiasdešimt procentų jaunuolių jau yra sugadintos sveikatos.
Plaukimas – sunkus sportas
Čia pat jis sako, kad visko nurašyti jaunų žmonių abejingumui taip pat negalima, kadangi tarp pačių sporto šakų atsirado didžiulė konkurencija. Esą išpopuliarėjo tokios sporto šakos kaip krepšinis, futbolas ir panašios į jas. „Kai atėję į baseiną pamėgina plaukti, iš karto pastebi, kad tai nėra lengvas sportas. Nelengvas todėl, kad reikia itin daug dirbti. Pavyzdžiui, yra imtynės. Ten atėjo vaikas, pasitreniravo 3-4 mėn. Ir jau čempionas, jau jam ant kaklo kabinamas medalis“, – sako treneris, pateikdamas pavyzdžiu savo anūkę, kuri aukštų rezultatų fechtavimo sporte pasiekė per itin trumpą laiką. A. Dambrauskas kategoriškas – norint aukštus rezultatus demonstruoti plaukime, reikia mažiausiai dešimties metų intensyvių treniruočių.
Treniruotėse svarbu neskaičiuoti laiko
Bandydamas atsakyti į klausimą, kur slypi gero plaukimo trenerio paslaptis, nusipelnęs pedagogas svarsto, kad, matyt, pirmiausia reiktų galvoti apie trenerio atsidavimą savo darbui. „Vienas gali dirbti tik dėl pinigų, o kitas siekia išugdyti gerus sportininkus. Aš, kiek dabar pamenu, laiko niekada netaupiau, dirbau kiek reikia, todėl ir rezultatai ateidavo savaime“, – sako plaukikų mokytojas.
A. Dambrauskas atkreipia dėmesį, kad laiko vien prie baseino tikrai neužtenka, nes treneriui tenka labai daug skaityti įvairios literatūros, neretai jis turi plačiau pasidomėti medicina bei kitais, iš pirmo žvilgsnio su sportu nelabai susijusiais, dalykais. „Jei treneris dirba, bet jokio rezultato nėra, tai reikia galvoti, ar jis yra tikrai tos kategorijos treneris. Teisintis, kad nėra talentingų vaikų, treneris negali, nes jo pareiga ieškoti talentų ir juos ugdyti“, – savo penkis dešimtmečius kaupta darbo patirtimi dalijasi nusipelnęs plaukimo specialistas.
Treniruočių metu svarbu pajusti vandenį
Treneris sako, kad treniruočių metu viskas priklauso nuo žmogaus fiziologijos. Kūnas turi ir pailsėti, ir prisitaikyti prie to krūvio, kuris patiriamas tikrų varžybų metu. „Įdomiausia stebėti treniruotes su grupe, kadangi labai dažnai vieni pakankamai gerai susidoroja su patiriamu dideliu krūviu, o kiti to nepajėgia padaryti. Trenerio menas ir yra pastebėti, kada sportininkas pervargo, o kada dar galima iš jo kažką spausti. Nepamatymas gali kainuoti labai daug, nes arba bus persitempiama, arba neišnaudojamos tos galimybės, kurias turėjo plaukikas“, – sako treneris.
Treniruotės, trenerio pastebėjimu, žmogui išugdo vandens jausmą. „Tas jausmas paaiškinamas labai paprastai – pradžioje viskas labai sunku, o vėliau atsiranda pojūtis, kad vanduo tave neša, kad slysti vandeniu lyg delfinas. Be visų šių dalykų, plaukimas išvalo emocijas. Kodėl vasara tiek daug žmonių lekia prie jūros? Todėl, kad vanduo savyje turi labai daug gerų emocijų. Galiausiai, vanduo – tai ir švara, ir nuovargis, ir poilsis“, – teigia treneris.
Olimpiada – svajonių svajonės išsipildymas
Ne vieną olimpietį per savo ilgus darbo metus išugdęs A. Dambrauskas prisimena, kad kiekviena auklėtinių iškovota pergalė treneriui būdavo itin svarbi. Tačiau patekimas į olimpiadą – tai didžiausias sunkaus darbo įvertinimas. „Olimpiada tiek sportininkui, tiek jo treneriui yra svajonių svajonės išsipildymas, aukščiausiais karjeros taškas“, – neslėpdamas emocijų sako treneris.
Kalbai pakrypus apie šių dienų perspektyviausius plaukimo sporto šakos sportininkus, treneris sako, kad talentų visais laikais gali atsirasti. „Tam reikia tinkamų sąlygų. Juk ir Rūta Meilutytė nebūtų pasiekusi tokių puikių rezultatų, jei Kaune nebūtų buvęs gana neblogas plaukimo baseinas. Vėliau šios sportininkės gyvenimas irgi susiklostė labai palankiai, nes tėvai išvažiavo į Angliją, o ten plaukikė pakliuvo pas gerą trenerį. Tiesa, ir Šiauliuose išaugo perspektyvių plaukikų. Juk Eva Gliožerytė šiuo metu taip pat treniruojasi Londone, kur ir R. Meilutytė. Gliožerytės tėvai buvo mano auklėtiniai“, – apie jaunuosius talentus kalba plaukimo mokytojas.
Trenerių kaita žlugdo talentus
Svarstydamas, kodėl neretai nutinka taip, kad pradėjęs skleistis talentas ima ir užgesta, A. Dambrauskas atkreipia dėmesį į tai, kad kartais pagalį į ratus kiša darbas tik su sukomplektuotomis grupėmis. „Jei treneris randa talentą, tai turi dėti visas jėgas, kad tik iš jo padarytų gerą sportininką. Pavyzdžiui, Šiauliuose buvo panašaus perspektyvumo plaukikas Paulius Viktoravičius, kokia šiuo metu yra R. Meilutytė. Tačiau šiam sportininkui taip jau susiklostė, kad jis ėjo per trenerių rankas. Aš šį perspektyvų jaunuolį pasiėmiau iš Prunskaus, vėliau, man išėjus į užtarnautą poilsį, jį treniravo Natalija Tarelkina“, – sako treneris.
Plaukimas nyksta?
„Nežinau, kur mes einame, nenoriu būti pranašu, bet plaukimo sporto ateitis niūroka“, – sako treneris, paklaustas, kaip vertina pokyčius plaukimo sporte. A. Dambrauskas sutinka, kad mažėjant sportuojančių žmonių skaičiui, gali nutikti, kad šis sportas ir visai išnyks.
Kiek kitokias mintis išsako pakalbintas Valerijus Belovas, buvęs A. Dambrausko mokinys, jau kelis dešimtmečius vadovaujantis Šiaulių plaukimo mokyklai „Delfinas“. Jis pastebi, kad, nors iš tiesų mažėja sportininkų motyvacija, vis sunkiau vaikus atitraukti nuo šiuolaikinių technologijų, plaukiojimas, kaip pramoga ir kaip sporto šaka, yra ir turėtų dar ilgai išlikti.
„Aš aplankau nemažai mokyklų ir matau, kad susidomėjimas plaukimu, nors ir sumažėjęs, vis dar išlieka. Ypač po R. Meilutytės pergalių. Juk ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje kuriasi bazės. Net tokiuose miestuose kaip Pakruojis jaučiasi pagyvėjimas“, – apie ne tokią tamsią plaukimo ateitį kalba V. Belovas.
