Lietuvos kultūros sostinėje Panevėžyje – intriguojamos pažintys su įdomiais žmonėmis. Trečiadienio vakarą čia lankėsi iš televizijos laidų puikiai pažįstamas žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis ir jo žmona psichologė Edita. Jie pristatė naujausius savo kūrybos perliukus ir mielai dalijosi smagiomis bendro gyvenimo istorijomis. Žinomas žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis ir jo žmona Edita panevėžiečiams pristatė savo naujausias knygas.
Žinomas žurnalistas ir rašytojas Algimantas Čekuolis ir jo žmona Edita panevėžiečiams pristatė savo naujausias knygas.
Šeimos tandemas kultūros sostinėje
Pristatyti Algimanto Čekuolio tikriausiai nereikia niekam, tuo labiau kad šis žmogus nėra retas svečias ir Panevėžyje. Kaip ne kartą tvirtino vienas vyriausių televizijos žurnalistų, jis pats yra gimęs Panevėžyje, tad šiam miestui jaučia didelius sentimentus. Tačiau kiekvienas susitikimas su A. Čekuoliu visada intriguojamas ir kitoks. Į Panevėžio viešąją biblioteką šią savaitę jis atvyko su žmona Edita Čekuoliene, taip pat neseniai atradusią savyje rašytojos talentą. Šeimos tandemas panevėžiečiams pristatė naujausias savo knygas.
Kaip tikras džentelmenas A. Čekuolis, pristatęs savo žmoną, suteikė žodį jai, nors ir baimindamasis, kad paskui bus sunku ją sustabdyti.
„Nesiruošiu daug kalbėti, nes kiekvieną šeštadienį jau šešiolika metų burzgiu televizijoje, neturiu didelių naujienų, tad leisiu pirmiausia kalbėti Editai“, – kaip visada gerai buvo nusiteikęs A. Čekuolis.
Psichologe dirbanti E. Čekuolienė juokavo, kad ji aplinkiniams geriausiai pažįstama kaip žinomo žurnalisto ir rašytojo žmona. Tačiau ir čia galima įžvelgti nemažai privalumų. Jie vienas kitą puikiai papildo ir paskatina. Ir nors sutuoktinius skiria daugiau kaip dvidešimt metų, kaip prisipažino viešnia, ji greičiau pailsta nei vyras.
„Aš įžymi tuo, kad esu Čekuolienė. Čekuolis dažnai keičia Čekuolienes, nesu jam pirmoji, bet jau šešiolika metų mes kartu, nes mus „suženijo“ jo ir mano vaikai, vėliau jie tapo mūsų abiejų. Gyvenimas su Algimantu nėra sudėtingas, nes iš šio žmogaus daug ko išmokau“, – savo išmone niekuo nenusileido vyrui E. Čekuolienė.
Moters teigimu, ji niekada nebūtų patikėjusi, kad gali rašyti knygas, mat skaitydama savo vyro straipsnius dažniausiai trypdavo ir sakydavo, kad taip rašyti negalima. Tačiau dabar ji yra dviejų knygų, kurios graibstomos iš lentynų, autorė.
„Kalbėti ir rašyti – du labai skirtingi dalykai. Esu kilusi iš šių kraštų, liežuvis gerai išlavintas, visi raumenukai dirba ir net geriau, nei reikia, bet rašyti yra gana sudėtinga. Niekada negalvojau, kad kažkada ateis toks metas, kai pati mintis dėstysiu popieriuje“, – prisipažino moteris.
Koketišku žvilgsniu
Prieš penkerius metus dienos šviesą išvydo pirmoji jos ir dar keturių žinomų Lietuvos moterų parašyta knyga mergaitėms „Nuo ančiuko iki gulbės“, kaip įveikti tą sunkų paauglystės periodą. Ji sulaukė didžiulio pasisekimo, tad leidyklos vadovė E. Čekuolienės paprašė parašyti knygą ir moterims. Bet ne apie tai, ką rašo populiarūs moteriški žurnalai – kaip suvilioti vyrą ar genijais užauginti vaikus, o apie moteris, kurios perkopė keturiasdešimties metų ribą ir žino, kokios jos gražios, protingos ir ko gali tikėtis. Netrukus knygynų lentynose atsirado ir pati naujausia knyga „Flirtas su rudeniu“.
„Tai psichologinė knyga apie moteris, kurios jau užauginusios vaikus, kai kurios tapusios jau ir močiutėmis, grįžusios į darbą, globojančios savo senstančius tėvus. Pagrindinė knygos idėja – vis labiau įsigalintis pesimizmas, ypač kai gyvenimas eina į antrą pusę. Net vieną knygos skyrių esu pavadinusi gana nepadoriai – „Ir mėšlo krūva gali teikti džiaugsmo“. Ir kaip palyginimą pasakoju apie vaiką, kuris pamatęs mėšlo krūvą labai apsidžiaugia, nes kažkur turi būti arkliukas. Tačiau suaugusieji beveik niekada nemato arkliuko, tik mėšlo krūvą. Bet jeigu galvosime apie neigiamus dalykus, gyvenimas toks ir bus“, – pažymi psichologė.
Ji teigia neįsivaizduojanti, kodėl knyga „Flirtas su rudeniu“ tokia populiari, gal dėl to, kad skatina gyvenimo rutinoje įžvelgti kuo daugiau gražių dalykų, kurie pakylėtų virš kasdienybės. Savo praktikoje ji yra pastebėjusi, kad žmonės dažnai tiesiog save užprogramuoja nesėkmei, susinaikinimui ar net ligoms.
„Reikia verkti, kai liūdna, išsipasakoti, nebijoti pasakyti gražių žodžių patiems artimiausiems, netaupyti jų kaip litų, nes pakeitus į eurus kaip ir visi pagyrimai nuvertės, tiesiog nebebus kam tų gražių žodžių sakyti. Tai knyga, kad reikia ne liūdėti, o į kai kuriuos dalykus tiesiog pažvelgti koketiškai“, – tikino E. Čekuolienė.
Atkirtis kreivoms šypsenoms
Skirtingai nei žmona, A. Čekuolis rašo beveik visą savo gyvenimą. Tiesa, pastaraisiais metais vis rečiau prisėda prie rašomojo stalo. Dažniausiai mūza jį pagauna ryto valandomis, kai saulė tik pradeda stiebtis.
„Stengiuosi atsikelti kaip galima anksčiau. Nesiprausęs ir nesiskutęs, tik įsisupęs į šiltą chalatą ir išgėręs puodelį kavos sėdu prie stalo, kol dar yra „įsibėgėjimas“ iš po nakties. Maloniausias dienos tarpas – kai tik pradeda rodytis saulė, kai dar nesuprantu, ar dar sapnuoju, ar jau atsikėlęs, esu plūduriuojančios būsenos kaip tas cepelinas burnoje. O mintys plaukia ne žodžiais, o vaizdiniais ir net nežinau, kuria kalba“, – poetiškai nusiteikęs rašytojas.
Būtent taip ir gimė pastaroji A. Čekuolio autobiografinė knyga „Generolo Sena Karvė istorija“. Kiek neįprastas pavadinimas užkliuvo ir knygos redaktoriams, tačiau plunksnos meistras nenusileido. Jo teigimu, knygos pavadinimas ar straipsnio antraštė turi intriguoti, nes skaitytoją galima pagauti už jo smalsumo. Ši knyga – tai savotiškas atkirtis tiems, kurie žinomą žurnalistą ir rašytoją dažnai kaltindavo bendravus su represinėmis sovietų tarnybomis, mat ilgai A. Čekuolis dirbo užsienio valstybėse kaip žvalgybininkas ir propagandistas. Ši knyga apie tai, kaip susiformavo A. Čekuolis kaip asmenybė ir kūrėjas.
„Net 18 metų dirbau užsienyje, buvau užverbuotas dirbti žvalgyboje. Tačiau man nusibodo tos kreivos šypsenos ir spėliojimai, todėl nusprendžiau parašyti teisybę, kaip viskas buvo iš tiesų“, – atvirai kalbėjo svečias.
Atskleidė paslaptį
Šešiolikametis A. Čekuolis išvyko mokytis į Maskvos M. Gorkio institutą, grįžęs į Lietuvą įsidarbino laivo kroviku, tačiau po pirmos išvykos, per kurią nuskendo jų laivas, prisižadėjo sau daugiau kojos net nekelti į jūrą. Pradėjo dirbti „Tiesos“ korespondentu, tačiau teištvėrė tik tris mėnesius, mat teko liaupsinti kolektyvizaciją. Matydamas, kaip žmonės atiduoda paskutinę karvutę ir ši po kelių dienų iš bado pastimpa, taip ir neįžvelgęs kolektyvizacijos teigiamų pusių, vėl išplaukė į jūrą ir joje praleido net 11 metų. Galiausiai jį, kaip mokantį kelias užsienio kalbas ir puikiai valdantį plunksną, užverbavo dirbti žvalgyboje. Kanadoje, vėliau Portugalijoje ir Ispanijoje jis dirbo sovietų propagandistu.
„Ką reiškia sovietinis propagandistas? Ogi tai, kad man siųsdavo straipsnius ir aš juos turėjau išspausdinti vietos spaudoje. Tiesa, dar reikėdavo straipsnius išversti į suprantamą kalbą. Kelerius metus pasirašinėjau svetima pavarde ir man viskas taip įgriso, kad net velniukai pradėjo šokinėti akyse. Tad vieną kartą straipsnį pasirašiau pulkininko S. Karve pavarde. Ta „S. Karve“ širdyje buvo sena karvė. Tai buvo špygos rodymas kišenėje, bet kur daugiau galėjau rodyti tą špygą? To nesakiau net savo žmonai, nors ji ir nebuvo plepi. Tą paslaptį buvau taip giliai palaidojęs, kad tik dabar drįsau apie tai papasakoti“, – netikėtą savo gyvenimo detalę atskleidė A. Čekuolis.
Tai, kad beveik kasmet dienos šviesą išvysta po naują knygą, anot rašytojo, lėmė jo turiningas ir įdomus gyvenimas. Tad visa patirtis ir išgyvenimai sugula į knygas.
„Man pasisekė, kad turėjau labai sudėtingą, margą ir įdomų gyvenimą“, – sakė A. Čekuolis.
Lina DRANSEIKAITĖ
