Knygoje akcentuojamas pasaulio vientisumas – jei už tūkstančių kilometrų dūžta stiklai, duženos byrės ir šalia mūsų. Knygoje pasakojama apie Lietuvos slaptųjų operacijų pajėgų (SOP) būrį „Aitvaras“, kuris šiuo metu dalyvauja kariniuose veiksmuose Afganistane.
Demokratinė pagalba Afganistane ilgą laiką buvo apgaubta paslapties. Karininkų artimieji tik grįžtant cinkuotiems karstams ėmė suprasti, kad kariai dalyvauja tikrame kare ir yra kasdienių mirčių liudininkai. Žinant, kokiame pavojuje yra mūsų šalies kariai, ne vienam tikriausiai sukirba mintis – ar nesame tik mažas sraigtelis didžiųjų valstybių žaidime, ar nesame tik tam, kad tenkintumėme, kaip kadaise, kokios nors supervalstybės užgaidas.
A. Čekuolis ne kartą yra girdėjęs tokių abejonių ir klausimų, todėl nusprendė visas mintis sudėti į vieną knygą, praskleidžiančią karių gyvenimų ir mirčių uždangą.
„Prašau nepainioti Goro provincijoje tarnaujančių karių, kurie saugo mokyklas, ligonines, kelius. SOP pajėgas matote pirmą kartą, knyga apie juos taip pat pasirodo pirmą kartą, – sakė A. Čekuolis, pasakodamas apie karius „be vardų, be būstinių“. – Jie vieni kitus vadina ne vardais, o broliais.“
A. Čekuolis Afganistane jau lankėsi kelis kartus. Jis sakė nesistebintis sunkia psichologine karių būkle po misijos. Lietuviai iš viso misijoje dalyvauja septynerius metus. Skirtingai nei amerikiečiai, mūsų tautiečiai misijoje išbūna keturis mėnesius, o ne metus ar pusantrų. Grįžę privalo susigrąžinti jėgas būdami su šeima sanatorijose, gydyklose. „Nesistebiu, kad amerikiečiai grįžę pradeda visus šaudyti – tiek ten išbuvęs kiekvienas palūžtų“, – sakė su karių kasdienybe iš arti susipažinęs žurnalistas.
Pasak jo, Lietuvai labai svarbu suprasti, kokią naudą turi narystė NATO, sąjungininkų turėjimas. A. Čekuolis, ne kartą agitavęs už narystę NATO, prisiminė, kaip kartą tai darydamas Utenoje iš pagarbos partizanui, nepritariančiam šiai narystei, turėjo prikąsti liežuvį. „Vienas partizanas tarė, kad jei visiems duotų po šautuvą, nereikėtų jokio NATO ir lietuviai patys apsigintų. Mėgstu polemiką, nemėgstu pralaimėti polemikos, bet tuokart iš pagarbos jam nurijau karčią piliulę“, – sakė A. Čekuolis. Jis įsitikinęs, kad šiandien ramiai miegame tik NATO karininkų, rizikuojančių savo gyvybe, dėka, todėl turime jausti jiems didžiulę pagarbą.
Ar verta Lietuvai, turinčiai vos kelis milijonus gyventojų, į Afganistaną siųsti jauniausius ir gražiausius savo vyrus? „Kuo mes ten tampame ir ką ten darom? Daugiausia apie tai rėkia tie, kurie arba nebuvo ten, arba negalvoja, kodėl. Jie mato vieną baisų dalyką – karą. Noriu, kad žinotumėte, jog labiausiai karo nekenčia kariai ir karo žurnalistai. Mes labai norėtume, kad nebūtų karo nei Afganistane, nei Irake, nei Malyje. Bet noriu paklausti, ar Lietuva turi sąjungininkų? Turi – Anglija, Prancūzija, Vokietija ir kitos smulkesnės šalys. Kokia sąjungininko pareiga, kokia draugo pareiga? Palaikyti už alkūnės. Tai yra penktas NATO punktas – vienos NATO šalies užpuolimas prilygsta visų užpuolimui. Į jį turi reaguoti visi. Todėl Lietuva prie Smetonos 25 proc. savo biudžeto leido karinei ginkluotei, buvo metas, kai net 50 proc. Kas iš to? Tuomet Lietuva buvo viena kaip pirštas ir niekuo negalėjo pasitikėti“, – sakė A. Čekuolis, iš dalies priskiriantis save prie karo kronikų.
jis pabrėžė, kad „karštį ir patriotizmą reikia rodyti tada, kada reikia tai daryti“.
Paprašytas šiek tiek pakalbėti apie Estijos sėkmę, rašytojas Baltijos šalių situaciją apibūdino anekdotu. „Estijoje – geriausi ekonomistai, Latvijoje – geriausi politikai, Lietuvoje – geriausi pranašai“, – juokavo A. Čekuolis.
Kodėl dramblys?
Rašytojas prisipažįsta daug išminties pasisemiantis iš gyvūnijos pasaulio. „Kas yra laimingos šeimos? Palyginkime su gyvūnų pasauliu. Dramblių bandoje priekyje visada eina dramblio patelė, iš paskos drambliukai. Tačiau šeimą į priekį veda matrona – vyriausia motina. Atkreipkime dėmesį – visame pasaulyje šeimoje, valstybėje į priekį veda matronos“, – sakė A. Čekuolis.
Tačiau kodėl būtent toks mįslingas knygos pavadinimas ir ką reiškia „dramblys kambaryje“? „Jeigu knygos pavadinimas bus labai aiškus – kelias pirmyn, kelias į socializmą, – tai velniams tokio pavadinimo reikia? Pavadinime turi būti paslaptis. Dramblys šiuolaikiniam bute – tai padėtis be išeities. Jo negalima išvesti pro duris, jį galima tik išnešti supjausčius į gabalus. Aš kalbu apie šiuolaikinio jaunimo problemas – nedarbą ir kita. Anglijoje pernai iš visų į darbą priimtų jaunų žmonių tik 9 proc. buvo priimti pagal darbo sutartį. Tai yra dramblys bute“, – sakė A. Čekuolis.
Juokaudamas knygos autorius sakė, kad ji skirta elitui, bet elitas jos tikriausiai neskaitys. „Stengiuosi rašyti paprastai, visiems suprantamai. O elitu nelaikau nieko – visi turi dvi kojas ir rankas, jei nepatyrė motociklo avarijos. Visi žmonės yra elitiniai palyginti su beždžionėmis“, – sakė A. Čekuolis.
Nerašant prasideda pagirios
Kalbėdamas apie kasdienybę, savo aktyvia profesine veikla dešimtmečius stebinantis intelektualas prisipažino, kad bėga pirmyn, nes sustoti nebegali.
„Aš esu lyg haskis, traukiantis roges. Jau nebegaliu ramiai sėdėti, man geriausia traukti, bėgti, o ypač per sniegą. Atsikėlęs anksti ryte jau negaliu neperskaityti visos spaudos. Bet moku skaityti ne viską – atsirinkdamas viską perverčiu per pusvalandį“, – sakė A. Čekuolis, originalo kalba skaitantis anglų, amerikiečių, italų, ispanų, rusų bei daugelio kitų šalių spaudą. Pasak jo, skaitant viso pasaulio spaudą galima pagauti pulsą, suprasti, kuo kvėpuoja visata.
Žurnalistas prisipažįsta, kad šiandien jaučiasi lyg ant bedugnės krašto. „Kitąmet reikės pristatyti kitą knygą, o aš neturiu supratimo, apie ką ji bus!“ – guodėsi autorius.
Paprašytas papasakoti apie savo svajones, rašytojas vėl šmaikščiai išsisuko. „Pasakysiu, bet galite juoktis, nes sakysite, kad tai nerealu. Gyvenu gatvėje, kuria vaikšto daug studentų. Norėčiau, kad vieną dieną mane atpažintų ne tik iš akių, bet kad panytės mestų bernų kompaniją ir pamėgintų įsikibti man į parankę“, – juokėsi A. Čekuolis.
Palmiros Galkontaitės, kalbinusios knygos autorių, paklaustas, gal jau gana – juk tiek nuveikta gyvenime, kad užtektų dešimties žmonių gyvenimams, – A. Čekuolis atsakė: „O jūs ilsėtumėtės, jei nutrauktų su jumis sutartį ir nebematytumėte savęs ekrane? Jei aš tų trijų puslapių per dieną neparašau, man būna pagirios, skauda viską. Dirbame, kad gyventume, o ne kad valgytume“, – sakė A. Čekuolis.
