Šį rudenį aštuoniasdešimtmetį švęsiantį keliolikos knygų autorių žurnalistą Algimantą Čekuolį didelė dalis Lietuvos televizijos žiūrovų pažįsta iš laidos „Popietė su Algimatu Čekuoliu“, bet tik nedaugelis žiūrovų žino, kad prie ekrano įvairaus amžiaus publiką įdomiomis istorijomis prikaustantis laidos vedėjas gyvenimiškos patirties sėmėsi net tik ilgus metus dirbdamas Kanadoje, Madride ir Kuboje, bet ir yra išbandęs jūreivio amatą žvejybos laivuose. Pasaulį sukrečiančius įvykius savo laidose komentuojantis žuralistas, pats yra apkeliavęs daugybę šalių, bet kaip pats sako, geriausia yra namuose.
Kiekviena karta tampa tam tikro istorijos etapo liudininkais: vieni išgyvena karus, kiti – stichines nelaimes, istorijos epochų kaitą. Kaip žmogus, sukaupęs didelę gyvenimišką patirtį, kokios įvykius, prie kurių jums pavyko prisiliesti ir pamatyti, vertinate, kaip likimo dovaną?
Akivaizdu – man teko matyti, prisiliesti ir labai aktyviai dalyvauti prie Lietuvos išsivadavimo per Sąjūdį. Tuo metu aš gavau pasiūlymą užsiimti užsienio reikalais. Ką reiškia užsiimti užsienio reikalais, juk jokios Užsienio reikalų ministerijos nebuvo, bet buvo žurnalistai. Turėjau darbo patirtį užsienyje, mokėjau keletą kalbų, o tuo metu buvo labai mėgstama, kai žmogus į kamerą pakalba be vertėjo – kalba, kuria yra kalbinamas. Tuo metu jau istoriškai ėmė aiškėti, kas yra didžiausias Lietuvos priešas – ne M. Gorbačiovas, kaip daugelis manė, bet Jungtinių Amerikos valstijų biurokratija, kuriai labai norėjosi išsaugoti susilpnėjusią, bet nesubyrėjusią Sovietų Sąjungą su M. Gorbačiovu prieškyje, nes juk tuomet su juo galima kalbėtis. O kam reikalinga biri košė? Dažnai diplomatiniame lygmenyje buvo raginama neskubėti ir leisti M. Gorbačiovui įsitvirtinti, sakydavo: „Neskubėkit, juk jeigu jį nuvers, tai jums bus blogai“. O laukti nesinorėjo ir reikėjo kokiu nors būdu paveikti Amerikos prezidentą ir valstybės sekretorių. Kaip? Per Amerikos visuomenės nuomonę – sutelkti ją mūsų pusėn.
Savo tikslus bandėme pasiekti įvariomis priemonėmis: komentuojant įvairius Maskvos reikalus užsienio žurnalistams ir pan. Vieną atsitikimą pamenu iki šiol: kartą ABC televijos stotis pakvietė mane ir kolegą latvį duoti interviu laidai „Good morning America“. Mus labai griežtai įspėjo, kad neužsiimtumėme jokiomis improvizacijomis, o išgirdę klausimus, atsakytumėte konkrečiai ir trumpai. Pastatė mus tokioje atviroje vietoje, transliacija tiesioginė ir vos uždavus klausimą, papūtė vėjas ir jį tiesiog nunešė. Klausimo taip ir neišgirdau, o perklausti, žinoma, negalėjau, tad pasakiau taip: „Meška prarijo tris ežiukus, nelabai patogi padėtis ežiukams, bet meškai irgi nieko gero“. Aš iki šiol nežinau, koks tai buvo klausimas. Žinau, kad tai buvo vadinamasis „one liner“ – vienos eilutės pasakymas, kurio negalima patrumpinti, o per dieną pakartojamas keletą kartų ir juos labai dažnai pasigaudavo spauda. Per tuos metus tokių atvejų buvo ne vienas.
Jūsų klausantis, peršasi mintis, kad esate avantiūristas gerąja prasme?
Ne, tikrai ne. Tai ne avantiūrizmas, veikiau žinojimas, ką reikia pasakyti ir kaip tai padaryti, kad jauką prarytų, manydami, kad tai saldainis.
Tikriausiai ne vienam skaitytojui kyla klausimas, kaip, žinant ano meto kontekstą, jūsų nė karto nepasodino nors kelioms dienoms „nusiraminti“?
Kartą prie Mokslo akademijos vyko eilinis sąjūdžio mitingas ir manęs paprašė jame pakalbėti. Vėliau prie manęs priėjo vienas bičiulis užsienio žurnalistas ir pasiklausė, ar aš neužmiršau, kad Lietuva tebėra Sovietų Sąjungos sudėtyje ir, ar nutuokiu, kad netrukus mane už tai „susems“. Tada aš jam papasakojau, kad namuose laikau sukrautą kuprinę tam atvejui, jei tikrai mane suimtų.
Bičiulis nepatikėjo ir nuvykome pas mane į namus, o iš miegamojo spintos aš išėmiau didelę turistinę kuprinę, kurioje buvo panešioti veltiniai, prie jų – kaliošai, vaistai, su kiaulės riebalais džiovinti duonos džiuvėsiai – jie atrodė nekaip, buvo aptrupėję, bet sotūs. Juk, kai prieš aušrą ateina vežti, tai panikuodamas žmogus gali įsidėti į lagaminą enciklopediją, vietoje daiktų, kurių tikrai reikia. Bičiulis pažiūrėjo į mane dar pusiau netikėdamas tuo, ką mato ir pasakė: „The black baltic humor“ („juodas baltiškas humoras – aut. past.). Mano ginklas buvo būti matomu: mane pažinojo žmonės Vakaruose ir čia.
Esate daug keliavęs, ar šiandien yra tokia vieta, į kurią norėtumė nuvykti?
Norėčiau – ne. Dabar man labiausiai norisi būti Lietuvoje, Vilniuje. Savaitgaliais mielai nuvykstu į Druskininkus arba Birštoną. Vasarą ilsiuosi prie ežerų, ar vykstu prie marių pameškerioti. Man tai labai patinka dėl to, kad nėra kelionės streso. Neseniai pora savaičių ilsėjausi Kanaruose. Žinoma, ten neblogai, nes gana patogu ką nors rašyti, smagu pasimaudyti jūroje, pagulėti ant juodo kaip dumblas smėlio, bet knietėjo greičiau gržti į Lietuvą.
Minėjote, kad kelionės kelia stresą, bet iš pasakojimo apie Kanarus taip nepasirodė...
Jei trejetą valandų esu privestas sėdėti ant suolo ir laukti lėktuvo – tai trys valandos išbrauktos iš mano gyvenimo. Kur dar penkios valandos lėktuve, sėdint susirietus zuikio prieš šuolį pozoje. Po Nepriklausomybės atgavimo mane kurį laiko kankino netikėjimas: nejau galime važiuoti, kur panorėję? Norėdamas įsitikinti, aplankiau tuos kraštus, kuriuose nebuvo tekę svečiuotis iki tol.
Jums yra tekę lydėti turistų grupes iš Lietuvos į egzotiškas šalis. Kokie įspūdžiai iš tų kelionių?
Jutau, kad mane prie tų žmonių traukia, bet vis nežinojau, kodėl. Paskui supratau, kad beveik nematau tautiečių – nėra laiko, reikia dirbti, bet kai keliauji su tridešimčia žmonių, tai jie atsipalaiduoja ir nusimeta visus lukštus. Tam tikra prasme, tai visos mūsų viuomenės atspindys: studentai, įsimylėjusios poros, verslininkams reikia išleisti nuo mokesčių inspekcijos paslėptus pinigus. Kaip sakoma, į lietuvaičius žiūrėjau apakęs ir kieviena grupė vis kuo nors skirdavosi: didžiausia atrakcija man buvo ne šalys, o tie, kurie jas lanko. Dabar į turistus man žiūrėti jau nebesinori, gaila laiko, o ir žingsnis jau nebe toks tvirtas.
Kalbant apie pačią įsimintiniausią jūsų kelionę, kuriame pasaulio krašte labiausiai patiko svečiuotis?
Sakoma, kad pirma meilė pati įsimintiniausia, taip man jūrininkavimo metu pirmas ilgas reisas, kuris buvo iš Kaliningrado per Olandiją, Gibraltarą, Egiptą, Sokotros salą, Ceiloną, Indoneziją į Kiniją. Laivu gabenome krovinį, bet kad laivas neplauktų pustuštis, Egipte buvo pakrautas medvilnės, o pats maršrutas toks buvo sudarytas dėl to, kad 1956 metais buvo „atodrėkis“ ir laivu plaukė Klaipėdos, Rygos, Talino ir Leningrado jūreivystės mokyklų kursantai. Tai buvo mano pirmoji ir tokia ilga kelionė. Taip pat neišdildomus įspūdžius paliko Japonija, kurioje teko lankytis keletą kartų, skaityti paskaitas.
Ar esama šalių, į kurias tiesiog nevyktumėte?
Kalbant apie Europos šalis, nesu buvęs Islandijoje ir Albanijoje, bet ką aš ten pamečiau? Islandija – pakvipusi supuvusiais kiaušiniais dėl sieros vandenilio. Albanija – panaši į Rumuniją, Kosovą, kuriame man teko lankytis, o ir patys albanai ne mano kultūros žmonės.
