Panašu, kad šiuo metu Europos Sąjungoje (ES) dažniau vadovaujamasi politiniais pranešimais, o ne ekonomine logika pagrįstais tyrimais ir sprendimais. Tokia išvada peršasi dėl paskutinių savaičių įvykių Graikijoje ir visoje euro zonoje. Kol politikai bando įvesti stabilumą ekonomikoje, lobsta prekiautojai akcijomis. Kas sustabdys krizės „užkratą“?
ES valstybių lyderių, tarp jų Vokietijos kanclerei Angelai Merkel ir Prancūzijos Prezidentui Nikolia Sarkozi paskelbus apie Graikijos gelbėjimo planą, akcijų vertė vertybinių popierių rinkose šoktelėjo. Trumpai primenu, kad po ilgų ir sudėtingų derybų ES valstybių lyderiai įtikino privačius investuotojus prisiimti 50 proc. nuostolių dėl Graikijos obligacijų nurašymo ir padidino pagalbos fondą iki 1 trln. eurų (3,45 trln. Lt). Tąkart ir Lietuva kalbėjo, jog šis sprendimas paveiks visą ES, o kartu ir mus, nes galėsime pigiau pasiskolinti. Tik džiaugsmas truko labai trumpai.
Graikijos Premjeras Georgios Papandreou šokiravo tiek finansų rinkas, tiek ES politikus, pareiškęs, jog dėl pagalbos plano bus organizuojamas referendumas. Tą pačią minutę, kai žinia apie šį sprendimą pasiekė žiniasklaidą, o ši informavo visuomenę, akcijų vertė rinkose smuko. Galima tik įsivaizduoti, kokį tarptautinį ir pačios Graikijos politikų spaudimą patyrė jos Vyriausybės vadovas. Netrukus G.Papandreou atšaukė sprendimą rengti referendumą dėl plano gelbėti šalį iš skolų liūno. Graikijos Premjero žingsnis vėl privertė augti pasaulio akcijų rinkas.
Ši precedento ES istorijoje neturinti įvykių virtinė pademonstravo vieną akivaizdų faktą. A.Merkel ir N.Sarkozi užteko paskelbti žodinį sprendimą, nors realus Graikijos gelbėjimo planas turėjo būti paskelbtas tik lapkričio viduryje, ir finansų rinkos žaibiškai sureagavo. Taigi akivaizdu, kad situaciją finansų rinkose lemia ne konkretūs veiksmai, paremti ekonominėmis analizėmis, bet politiniai sprendimai. Tuomet kyla klausimas, ar tai nėra dar vienas politikų šou, prieš artėjančius kitų metų Prancūzijos prezidento rinkimus? Kita vertus, savo pranešimais politikai laimi laiko.
Tačiau, kol akcijų vertė spyruokliuoja, kol žmonės gyvena nežinioje, kažkas lobsta. Pelnus kraunasi ne Graikijos ar bet kurios kitos ES šalies eiliniai žmonės, o stiprieji, kurie dalyvauja šiame didžiajame versle. Kai kurie akcijų prekiautojai nesigėdi viešų pareiškimų, kad jiems nerūpi ekonomikos žlugimo perspektyvos, jie tiesiog nori iš to pasipelnyti.
Tuo tarpu euro zonos politikai gelbėja bankus. Tarptautinių atsiskaitymo bankų duomenimis, Prancūzijos bankai Graikijoje „sumerkę“ apie 50 mlrd. eurų, o Vokietijos bankai – per 20 mlrd. eurų. Tad Graikijos bankrotas paskui save nugramzdintų ir kitas šalis. Bet kokiu atveju, tai būtų labai skausminga ir bankams, ir obligacijų turėtojams. Graikijos bankai yra veikiami savo šalies suverenios skolos. Jiems reikia naujo kapitalo, tad gali prireikti bankų nacionalizavimo.
Tai, kas šiuo metu kelia nerimą euro zonai, panašu į Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjusią krizę 2008-aisiais, kai sprogo nekilnojamojo turto burbulas. Tačiau matyti ir esminis skirtumas. Amerikiečiai tuomet operatyviai parengė gelbėjimo programą, kuria remiantis bankams buvo suteikta naujų kapitalo injekcijų. ES tą padaryti daug sunkiau, nes nėra centralizuotos fiskalinės institucijos. Visi finansinės pagalbos manevrai pirmiausia turi būti derinami tarp 17 euro zonos šalių politikų, o juk kiekvienas jų privalo atsiskaityti savo šalies mokesčių mokėtojams, tad derybų rezultatų tenka laukti gerokai ilgiau. Taigi manau, jog euro zonoje privalo būti įkurta kontroliuojanti ir atsakinga finansinė institucija.
Be to, euro zonos šalių lyderiai turi kalbėti ne tik apie bankų gelbėjimą Europos finansinio stabilumo fondo lėšomis, bet apie aiškų veiksmų planą, kuriuo būtų skatinama ekonomika. Graikijos pasitraukimas iš euro zonos šiandien smarkiai paveiktų apie 30 bankų. Toks sprendimas taip pat sukeltų paniką visuomenei, ir greičiausiai, plistų tarsi užkratas, skatindamas ir kitas šalis trauktis iš ES. Dėl to valstybėms didėtų ir skolinimosi kaštai. Jau dabar Italijoje jie padidėjo 5,1 proc., tuo tarpu Vokietija skolinasi 0,3 proc. palūkanomis. Palūkanų didėjimas kelia problemų tokioms šalims kaip Italija, Portugalija, Ispanija, siekiant grąžinti anksčiau paimtas paskolas.
