Alfredas Bumblauskas, bene žinomiausias istorikas Lietuvoje – labai užimtas žmogus. Tuo teko dar kartą įsitikinti pusvalandį laukiant Vilniaus universiteto profesoriaus lašnojant lietui, o studentams vis niekaip nepaleidžiant dėstytojo. Juk istorija – pilna klausimų, o studentams rašant darbus, kaip paaiškėjo, jų tik daugėja. Galiausiai išsiderame 15 minučių interviu ir kalbiname žymųjį istoriką apie jaunas dienas, dėstytojo patirtį, darbą televizijoje ir kitus jo gyvenimo tarpsnius. Atsisveikinęs A. Bumblauskas nuskubėjo į kitą susitikimą.
Koks buvote mokykloje? – stropus pirmūnas ar visgi kartais „pamiršdavote“ atlikti namų darbus?
Pirmūnas klasėje nebuvau, nes visada mėgau sėdėti „galiorkoj“ ir namų darbus kartais pamiršdavau padaryti, nors, geriau būtų sakyti, kaip dabar studentai sako: „laiko nebuvo“. Bet nebuvau ir pats blogiausias, baigiau mokyklą su keturiais ketvertais, tai buvo laikoma „labai gerai“. Iš berniukų rezultatais gal netgi pirmas buvau. Na, tai va toks – nei šioks, nei toks.
Apie kokią profesiją svajojote mokydamasis mokykloje?
Apie visas, išskyrus mediciną!
Kokie ryškiausi prisiminimai iš studijų metų?
Dalyvavimas Edvardo Gudavičiaus paskaitose, kurios kartais baigdavosi plojimais. Tai nebūdavo įprastas dalykas tais laikais. Labai įsimintinos ir dar kai kurių profesorių paskaitos, bet svarbiausia – ta Vilniaus universiteto senojo ansamblio dvasia. Kaip Vincas Mykolaitis Putinas yra sakęs: „Čia kažkokie šešėliai visąlaik vaikšto ir gyvena“. Na, aišku, studentiškas gyvenimas taip pat įsimintinas: kiemo teatras, mediumai su vaidinimais...
Ar studentai labai pasikeitė nuo jūsų studentavimo laikų?
Dabartinis jaunimas yra žymiai informuotesnis. Jei jis yra motyvuotas, tuomet turi nepalyginamai daugiau galimybių viskam. Jaučiu, kad gausėja elitinių studentų – mąslių žmonių. Kita vertus, susiduriu ir su šiuolaikinių studentų bėda – internetu. Kartais norisi imti ir pasakyti: „nebeskaitykit interneto!“ Internete per daug informacijos ir ji nebesuvaldoma. Blogai ir tai, kad studentai dažnai pasitenkina paviršutinišku žinojimu. Tačiau nebeliko to, kas gan dažnai būdavo anksčiau – bedieviškai geriančių kursų. Tokių, man rodos, dabar jau nebėra.
Kokius studentus vertinate? Kokios savybės, Jūsų nuomone, yra svarbiausios?
Kūrybiškumas. Man patinka studentai, kurie atneša idėjų, kurių pats nesugalvoji. Bjauriausias dalykas yra egzaminas, kuriame turi klausyti tai, ką pats žinai.
Kaip manote, ką turi daryti dėstytojas, norėdamas gerai sutarti su studentais?
Nebūti „kirviu“. O „kirvis“ yra tas, kuris „kapoja“ tuos studentus, kuriems nesiseka jį permaldauti. Dėstytojas neturi būti tas dievas, kurį reikia permaldauti. Jis turi iškelti sutarties sąlygas ir sąžiningai jas vykdyti. Sąlygos gali būti ir griežtos – tada studentai dėstytoją gerbia.
Kaip gimė idėja kurti laidą „Būtovės slėpiniai“?
„Lietuvos televizijoje“ jau nuo 1988 m. rudens vedžiau mokomojo pobūdžio laidą „Lietuvos istorija“. Režisierius Algimantas Galinis pamatė, kad turiu įdomios medžiagos ir pasiūlė kurti dramaturginės istorijos laidą. Kad sukurtum tokią laidą, reikia gero režisieriaus, sugebėti suprasti jo idėją. Dažniausiai istorija televizijoje yra monologinė, o ne dialoginė ar net poliloginė, kartais toje pačioje laidoje keisdavau pozicijas, iš kurių keldavau klausimus.
Kokių visuomenės atgarsių sulaukėte po pirmųjų laidų?
Būdavo labai įvairių: iš pradžių buvo toks susipurtymas, netikėtumas, po to prasidėjo mūsų (A.Bumblausko ir jo kolegos laidoje, taip pat istoriko Edvardo Gudavičiaus – aut. past.) juodinimas. Tačiau atsirado ir rimtų reakcijų į laidas – Arvydas Juozaitis parašė įspūdingą recenziją apie Liublino uniją, Sigitas Geda kalbėjo, kad vyksta perversmas mūsų galvose. Po dešimties metų jis pasakė, kad reikėtų keisti Lietuvos kultūros sampratos akcentus: daugiau darbuotis su LDK, o ne su krikščionybės ir pagonybės dilema.
Šiuo metu vedate laidą „Ateities lyderiai“. Kodėl nusprendėte prisidėti prie šio projekto?
Turbūt „Lietuvos televizija“ tik tokį mano vaidmenį matė (juokiasi). Bet ačiū ir už tai. „Ateities lyderių“ vedėjo vaidmuo yra įdomus, nes laida dinamiška, joje net nereikia galvoti, kaip tą įdomumą sukelti, pati laidos medžiaga yra intriguojanti. Ten man labai lengva, nes reikia tik peržiūrėti klausimus ir pritarti atsakymams arba ne, bet man pačiam keista – po filmavimo (vienu kartu nufilmuojamos dvi laidos – aut. past.) jaučiuosi kaip po egzamino.
Esate vienas iš nedaugelio universiteto dėstytojų, kuriuos galima pamatyti televizijos laidose. Koks buvo Jūsų tikslas einant į televiziją?
Mane gyvenime lydėjo tam tikras teatro ar kino šleifas. Vaikų ir jaunimo teatro studijoje vaidinau nuo devintos klasės, sovietmečiu universiteto languose stačiau spektaklį „Karalius Ūbas“. Žiūrovai būdavo kieme, o mes languose vaidindavom. Daug kas prisimena šiuos spektaklius. Su televizija taip natūraliai išėjo, paklausė manęs, ar man sunku būtų vesti laidą – man pasirodė, kad ne. Kojos drebėjo tik pirmais kartais, paskui tapo įprasta. Kai nereikia dėti daug skausmingų pastangų, tai teikia malonumo sielai.
Jei būtų galimybė aplankyti, gyvai pamatyti kurią nors istorijos epochą, kurią pasirinktumėte? Kodėl?
Oho, per žiauru būtų. Tikriausiai išprotėtum begalvodamas, ką pasirinkti, ir nusigraužtum nagus pasirinkęs, nes nežinotum, ar tikrai to norėjai. Istorikams visos epochos yra įdomios, nėra tokios vienos kuo nors ypatingos.
Na, vis dėlto, gal kuri nors vilioja labiausiai?
Labiausiai vilioja dabarties laikas, kuriame gyveni, nes istorija yra mokslas apie dabartį. Nors grynai moksliškai žiūrint, įdomiausios tos istorijos vietos, apie kurias yra mažiausiai šaltinių, daugiausiai kontroversijų. Jei būtinai reiktų pasirinkti kurią nors epochą, tikriausiai ne Lietuvos istoriją rinkčiausi. Mane domintų tokios pasaulio mįslės kaip Atlantida, kur dingo Pandoros skrynia, kur buvo žydų šventenybė, kas pastatė piramides, iš kur Velykų salų skulptūros, kaip jos pastatytos. Norėčiau nusikelti į tuos laikus ir įminti šias civilizacijos mįsles.
Puikiai išmanote Lietuvos istoriją. Kaip apibūdintumėte dabartinį Lietuvos istorijos laikotarpį?
Juokaudamas kartais sakau, kad pirmąkart per tūkstantį metų mus valdo keturios moterys. Tokį reiškinį pavadinau „quatrium feminales“. Turim Lietuvoje tokį unikumą ir iškyla klausimas, ar tikrai žinom, kur einam, nes kartais atrodo, kad nežinom ir labai blaškomės... Pagalvoju, kad apie istoriją daugiau suprantu nei apie dabartį.
Gintautė Baltulytė
