Įvairių krizių laikotarpiu – kaip paprastai – visose šalyse suklesti pranašysčių, būrimų, užkalbėjimų, juodosios magijos ir kitokie panašaus pobūdžio verslai, dažnai persimetantys ir į politiką. Čia jie mutuoja, įgauna naujas formas ir įsitvirtina ilgam.
Paskum cunamiu ritasi visko griovimo ir neigimo banga. Susiriesdami šaukia populistai, kad gydytojai ne taip gydo, mokytojai ne taip moko, universitetai ne taip ruošia specialistus, vyrai ne taip myli, moterys ne taip gimdo – reikia viską daryti kitaip!.. Ir į sceną žengia „aktyvistai“, kurie visada viską žino ir imasi reformų, arba tiksliau – griovimo. Ir dažniausiai gydytojus kritikuoja net veterinaro diplomo neturintys veikėjai, mokytojus – net aštuonmečio išsilavinimo neturintys „intelektualai“, vyro ir moters santykius bando projektuoti visuomenės veikėjai, kuriems iš viso moterų niekad nereikėjo, kurie tik iš kitų pasakojimų žino kaip atsiranda vaikai.
Minia rėksnių užplūsta Seimą ir savivaldybes, tad dažnai keistai atrodo į šias institucijas patekęs nuosaikiai mąstantis žmogus, kuris neskuba griauti, o pirmiausia ieško – ką būtina kurti, tobulinti, išsaugoti. Nuosekliai ir ramiai dirbančius dažnai ima pulti ir savieji – bendrapartiečiai. Tiesiog įsitvirtino nuostata, kad jei visa gerkle nerėki, kad per burną batai matytųsi, ir jei prieš nieką nekariauji – tu nedirbi arba dirbi svetimiems!
Visos partijos rėksniais turtingos, kurie liežuviu pasiryžę Žemės rutulį pajudint. Beveik visos reformos mūsuose vyksta skubos tvarka, garsiai rėkiant, ieškant priešų ir išdavikų. Dažnai reformų keliamas triukšmas man primena turgaus kišenvagių akcijas. Kišenvagiai turguje sukeldavo muštynes, o kol amo netekę žiopliai spoksodavo – kišenvagių bendrai sėkmingai tuštindavo žiūrovų kišenes.
Panašiai ir pas mus! Visuomenėje dirbtinai sukeliamos aistros dėl visiems iki tol suprantamo dalyko, visuomenė puola ginti viešą interesą, o tuo metu valdžiukė nepastebimai algeles pasididina ar kokią kitą gerovę susikuria, priglaudžia blogai padėtą valstybės turtą, o žmonės įaudrinti ir toliau gina viešą interesą.
Štai kad ir tebesitęsiantis bandymas surūšiuoti žmones, priklausomai nuo to, kur ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo pradėtas, jei tėvai tuo metu buvo antspauduoti – vaikas pirmos rūšies, jei be antspaudų – antrarūšis. Betrūksta pasekti Kinijos pavyzdžiu – ten tik vienam šeimos vaikui išduodami registracijos dokumentai, o jei šeima susilaukia daugiau vaikų, tie jokių dokumentų negauna ir gyvena sau kaip paukščiai – nei vardo, nei pavardės, nei pilietybės, vien tik niekur neregistruotas kūnas, neginamas ir gyvenantis už visų įstatymų ribos.
Atrodo, kad priartėjome prie ribos kai vaikui, kurio tėvai nebuvo susituokę, bus išrašyta ne gimimo metrika, o „benkarto“ pažymėjimas. Tai taip pat pas mus žinoma tradicija, kuri buvo fiksuota paprotinėje teisėje. Kas ir kodėl siekia būtent šią tradiciją atgaivinti? Taip kovotojai už stiprią ir tradicinę šeimą linkę spręsti ne santuokoje gyvenančių žmonių problemą, priversti juos susituokti, suteikdami susituokusiųjų ir nesusituokusiųjų tėvų vaikams skirtingus statusus. Taip projektuojami žmonės ne su viena prigimtine nuodėme, o su dviem – antroji turėtų jį persekioti visa gyvenimą, juk vaikas negali priversti tėvų susituokti.
Kol nuodėmingai diskutuojama, kokiu gėdos ženklu paženklinti į pasaulį ateinantį gal būt būsimą genijų – pas mus klesti skurdas. Dalis vaikų iš tiesų badauja, valkatauja, nelanko mokyklos, įtraukiami į prostitucijos ir pornografijos verslą. Tautos dorove reikia rūpintis, bet dorovės labui negalima aukoti nekaltų žmonių likimų, negalima pažeidinėti elementariausių žmogaus teisių – bent tos, kad visi žmonės gimsta lygūs. Parlamentarai svarsto – lyg ir dirba –, bet vaikų padėtis Lietuvoje dėl to negerėja. Malūnas sukasi tuščiai, nes dalis parlamentarų yra atsitiktiniai žmonės, atėję į Seimą su banda, atėję spręsti savo ir rėmėjų problemų. Rinkėjai prieš rinkimus taip įsiaudrina, kad net nepasižiūri už ką balsuoja. Netgi balsuojant už partiją – balsuoti reikia už žmogų. Pagaliau laikas suvokti, kad valdžią renkame patys, kad tik nuo mūsų priklauso – kas ir kaip mus valdo.
Pagal dabartinių Seimo išminčių logiką, kurią visai neseniai jie paskelbė, daugybė Lietuvos piliečių, kurių tėvai žuvo, mirė, buvo nukankinti tremtyje ir jie augo tik su mama ar tik su tėčiu, pasirodo, pagal siūlomą naują sampratą, jie augo ne šeimose. Tai kur mes augome, gerbiami ir nelabai gerbiami ponai?
Mes augome tikrai sunkiai, mūsų mamos krūpčiojo nuo kiekvieno šuns sulojimo, bijojo ir dieną, ir naktį. Tokie buvo laikai... Bet mes augome šeimose, kurių galvos buvo mūsų motinos – pokario metų moterys, dažnai slėpdamos savo smetoninius diplomus ir dirbančios pačius sunkiausius darbus, kad nepatektų į tremiamųjų sąrašus.
Prisimenu vienos savo mokytojos, pergyvenusios visus pokario baisumus, istoriją. Jos vyras – smetoninis karininkas – spėjo pasitraukti į JAV, o ji viena liko auginti tris vaikus. Visus juos buvo apgyvendinusi skirtingose vietose, kad jos tremties atveju bent jau vaikai liktų Lietuvoje. Visi penki buvo atskirai. Prie vieno stalo jie susėdo tik po daugelio metų, gęstant tėvų gyvenimo saulei. Mano buvusi mokytoja vienai savo kolegei rašė, kad pagaliau buvo susirinkusi visa šeima po daugelio metų. Pasirodo, kad ne visi mūsų išrinktieji sugeba suvokti, jog šeima yra žymiai daugiau nei spaudas pase, kad šeimos nesaisto jokie spaudai, kad pasaulyje egzistuoja ir dvasinės vertybės ir apsisprendimai, kad tokias vertybes ir apsisprendimus reikia ugdyti ir puoselėti, ir kad tik tokių vertybių inspiruoti žmonės sieks to spaudo pase, o ne atvirkščiai.
Niekam tuomet nekilo klausimas – kas yra šeima! Normaliai mąstančiam žmogui toks klausimas nekyla ir dabar – tik reformatoriams vis neaišku. Prasideda eksperimentai... Ne su pelėmis ar žiurkėmis – su gyvais žmonėmis! Lietuvoje eksperimentų prisižiūrėjome ir pergyvenome visose srityse. Tai ir sveikatos apsaugos reforma, kurios rezultatas – gydytojų emigracija ir kelių mėnesių eilė, norint patekti pas specialistą. Tai ir švietimo reforma, kuri verta atskiro pokalbio. Laukia pensijų reforma – apie ją žmonės žino tiek, kad geriau tikrai nebus.
Taip jau pragyvenome Lietuvoje dvidešimt metų, nuolat kovodami, ieškodami priešų ir juos naikindami, o iš tiesų – pavydėdami, kurdami intrigas ir perversmus, ignoruodami nuosekliai dirbančius, drumsdami vandenį, kad geriau kokia žuvelė užkibtų. Nesame užkeikta tauta, tik esame atpratę galvoti patys, o dažnai vadovaujamės kitų galva. Ateinantys Seimo nario rinkimai Klaipėdos Danės apygardoje yra puiki proga pasimokyti savarankiškai mąstyti apie būsimo Seimo nario kandidatūrą. Svarbu, kad Seiman patektų toks žmogus, kuris gali įsigilinti į eilinio žmogaus problemą. Pasiūla nemenka, o bus išrinktas tik vienas ir manau, kad tas vienas galėtų būti Aloyzas Každailevičius, kuris dirbdamas Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriumi įrodė, jog jam svetimos intrigos, tuščiažodžiavimas, tušti pažadai.
Netiesa, kad vienas žmogus ne karys, sąžiningai dirbdamas kiekvienas žmogus gali padaryti daug gero visai visuomenei. Išrinkdami Aloyzą Každailevičių mes sustiprintume ne atskirą partiją, o racionaliai dirbančių Seimo narių grupę, nežiūrint kokiai partijai jie bepriklauso.
Doc. dr. Antanas Bučinskas, Lietuvos socialdemokratų partijos, Klaipėdos skyriaus narys
