Pergalės prieš nacistinę Vokietiją metinių išvakarėse įtakingi Vakarų politiniai veikėjai Vašingtone ir Briuselyje prabilo apie tai, dėl ko Amerikos ir Didžiosios Britanijos lyderiai prieš 60 metų tylėjo Jaltoje ir Potsdame.
JAV prezidentas George‘as W. Bushas, Europos Komisijos komisaras Guenteris Verheugenas paragino Rusiją pripažinti, kad Sovietų Sąjunga 1940-aisiais okupavo Baltijos kraštus, taip pat atsižadėti 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto. Atsakydami į tai aukšti Rusijos pareigūnai dar kartą sudainavo seną giesmę: girdi, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartis dėl įtakos sferų pasidalijimo buvo istorinė būtinybė; 1940-aisiais okupacijos nebuvo ir Baltijos šalių įtraukimas į SSRS atitiko to meto tarptautinės teisės normas.
Vakarai grūmoja smerkiančiais moralistų smiliais, įsižeidę rusai putoja ir mojuoja kumščiais, nors kruvina kova jau seniai baigėsi.
Daugumos lietuvių požiūris į Antrojo pasaulinio karo pasekmes yra toks: Lietuva tapo didžiųjų valstybių sąmokslo ir abejingumo auka. Ar tai nėra nuostata, kurią derėtų permąstyti iš naujo?
Sakoma, kad istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos. Tokiu atveju praranda prasmę ir moraliniai vertinimai - vieni lai ramiai susitaiko su aukos, kiti - su budelio vaidmeniu.
Tačiau XX a. istorija apima ir neįgyvendintų planų, neišnaudotų galimybių istoriją. Štai Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas sugalvojo ir įtikino demokratinės Suomijos elitą, kad Karelijos sąsmaukoje būtina statyti gynybinius įtvirtinimus. Ir jie pravertė! Tiek pravertė, kad rugpjūčio 23-oji Suomijoje nėra jokia gedulo diena. Nes pagal Molotovo-Ribbentropo paktą Rusijos įtakos sferai atitekusi Suomija nesileido suvalgoma. Kovojo pati, remiama 11 tūkstančių užsienio savanorių, ir kovojo ne vien todėl, jog vylėsi, kad Anglija subombarduos Baku naftos versloves, Prancūzija pasiųs ekspedicinį korpusą į Archangelską ir okupuos Sovietų Sąjungos šiaurę.
Sakoma, kad iš istorijos reikia mokytis. 1940 metų birželio 15 dieną Antanas Smetona ir jo Vyriausybė vis dar galėjo pasimokyti iš naujausiosios istorijos. Nuo 1938 metų Europos žemėlapyje išnyko Austrija, Čekoslovakija, Lenkija. Galėjo pasimokyti bet... „Tokie naivūs dar buvome... Vis dar manėme, jog, nepaisant visko, Lietuva išliks nepriklausoma valstybė. Natkevičius spėliojo jai ano meto Mongolijos statusą“, - taip tuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys prisimena okupacijos išvakares. Vyriausiasis kariuomenės vadas A. Smetona buvo linkęs pasipriešinti ginklu, bet jokio dekreto šiuo klausimu nepaskelbė. Sovietų ultimatumas buvo pradėtas vykdyti pagal punktus: premjeras Antanas Merkys įsakė suimti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.
Jeigu praėjusiojo amžiaus 4-ame dešimtmetyje būtų atsiradęs koks nors lietuviškas Mannerheimas, jis veikiausiai būtų numojęs ranka į tradicinę karybą ir kreipęs pastangas, kad būtų rengiamasi partizaniniam karui, turinčiam savitą strategiją ir taktiką. Lietuvos partizanų kariniai nuostoliai kovose su sovietais prilygsta suomių aukoms per 1939-1940 metų Žiemos karą. Jei nebūtų buvę 1941-ųjų birželio sukilimo ir pokario rezistencijos, 1940 metų katastrofos gėda mus dabar slėgtų nepakeliama našta.
Akivaizdu, kad 1945 metų gegužės 9-ąją karas Lietuvoje nesibaigė. Jis baigėsi pergale 1990 metų kovo 11-ąja, kai atgimė prieš 50 metų išnykusi valstybė. Atgimė su Vilniumi ir Klaipėda - tomis dalimis, kurių Lietuva negalėjo vien savo karinėmis jėgomis atgauti ar išlaikyti Europai ritantis į Antrąjį pasaulinį karą. Atgimė tokiomis sąlygomis, kai senosios priešininkės - Vokietija ir Lenkija buvo sutramdytos ir nebekėlė grėsmės. Atgimė, suduodama politinį smūgį pavergėjai Sovietų Sąjungai ir pagreitindama jos suirimą. Argi tai nėra geriausia Lietuvai Antrojo pasaulinio karo baigtis?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas SSRS žlugimą pavadino geopolitine katastrofa. Lietuva gali didžiuotis, kad prie to prisidėjo. Mes laimėjome pasaulinį karą. Nugalėjusioji valstybė nėra auka.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt).
