Vyriausybei skelbiant apie pastangas pratęsti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbą, prezidentas, ekspremjeras Algirdas Brazauskas sako nematantis tokios galimybės.
Lietuva neišnaudoja galimybių derėtis dėl IAE veiklos pratęsimo aukščiausiuoju lygiu, o naujos atominės elektrinės statybos taip pat skendi miglose, nes šalis neturi parengusi šio darbo gaires numatančios strategijos. Dėl to, kalbėdamas su „Lietuvos žiniomis“, apgailestavo prezidentas, Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas A.Brazauskas.
Jis neslėpė ir to, kad pastaruoju metu vykstantys procesai sudavė tam tikrą smūgį partijos reputacijai. „Vis dėlto, vertindamas situaciją, nemanau, kad pagal vieną, kitą, trečią asmenį galima spręsti apie visą partiją“, - vylėsi A.Brazauskas.
Prezidento teigimu, IAE Atominės elektrinės uždarymo klausimas buvo kategoriškai keliamas kaip būtina sąlyga mūsų narystei Europos Sąjungoje (ES). Tas klausimas buvo svarstomas iki susidarant naujai Vyriausybei 2001 metais, buvo svarstomas valdžioje esant konservatoriams. 1999 metais pasirašytas principinis sutikimas dėl uždarymo.
- Noriu šiek tiek pateisinti tuometinę valdžią. 1998 metais buvo nutrauktos jau prasidėjusios derybos dėl narystės ES dėl Lietuvą ištikusios ekonominės krizės. Buvo ir kitų priežasčių - jas įvardyti geriau galėtų premjeras Gediminas Vagnorius.
Bet derybos su Lietuva buvo nutrauktos, o Estija ir Latvija toliau derėjosi. Tai buvo didelė bėda ir, aš manau, 1999 metais pasirašytas sutikimas buvo noras atkurti derybų eigą. Iš tikrųjų jos buvo atnaujintos po 2000 metų Seimo rinkimų.
Tai buvo akivaizdžiai politinis sprendimas - uždaryti tarybinius reaktorius. Tokia būtina sąlyga Lietuvos narystei. Mums buvo garantuojama, kad bus kompensuojamos visos išlaidos ir pasekmės, uždarius elektrinę. Žinoma, išlaidos kompensuojamos, o pasekmės - „pakabintos“ Lietuvai. Tai ES ir visos jai priklausančios valstybės turi pripažinti. Jau netekome 2,5 mln. kilovatvalandžių pajėgumo, kainuojančio labai brangiai, kurio mums niekas nekompensuoja. Be to, mums palikta didelė problema su įvairių kategorijų atliekomis, net panaudotomis kuro kasetėmis. Žinoma, tai valstybei yra didelė našta.
Per tą laiką dėl daugelio priežasčių mes nepasistūmėjome į priekį, kurdami ryšius su Vakarų Europa. Ne mes dėl to kalti. Kalti lenkai. Dėl to galiu pasirašyti bet kur nebijodamas. Man teko dešimt metų - nuo 1997-ųjų, ypač būnant premjeru - bendrauti su lenkais, bandant pradėti tiesti elektros tiltą, kuris šiek tiek kompensuotų Lietuvai elektrinės uždarymą. To taip ir nesulaukėme iki šiol.
- Ar, jūsų manymu, Lietuva turi bent mažiausią galimybę pasiekti, kad būtų pratęsta IAE veikla?
- Nematau tokios. Na, negaliu šitaip sakyti. Pirmiausia, dėl derybų eigos. Reikia vis dėlto parengti veiksmų, kurių turi imtis Lietuva, strategiją. Juk žinome Slovakijos, Bulgarijos patirtį. Reikia sudaryti rimtų valstybės žmonių grupę, vadovaujamą mažų mažiausiai ministro, o ne kažkokių pašalinių žmonių. Juk Europos Komisija, kaip institucija, yra vykdomoji valdžia. Ji nepriima sprendimų. Todėl reikia žinoti, kur belstis.
Mano supratimu, mūsų vadovybė, pradedant prezidentu ir baigiant už energetiką atsakingu ūkio ministru, užsienio reikalų ministru, turi parengti vizitų, susitikimų su visų 26 ES valstybių vadovais programą. Juk mūsų narystės ES ratifikavimo sutartis nėra Europos Komisijos kompetencija. Tai yra Europos Tarybos ir atskirų šalių parlamentų sprendimas. Nereikia daryti visko provincialiai, kaip mes dabar darome. Reikia pabandyti pakalbėti su visų 26 valstybių vadovais ir įsitikinti, ar jie sutiks mus paremti, peržiūrėti ES sutartį, pataisant kai kuriuos jos punktus. Tai labai sunkus klausimas, ir ne tik teisiškai. Jis sunkus politiškai, nes iškyla daugiakanalio reaktoriaus darbo ES erdvėje problema.
Manyčiau, priimant sprendimus turėtų visapusiškai dalyvauti visos valdžios institucijos. Vien tik kaltindami Vyriausybę, premjerą, ministrą ar dar ką nors klausimo neišspręsime.
Klaidina visuomenę
- Galima pamanyti, kad Vyriausybė, žinodama galimą rezultatą, tiesiog imituoja derybas, nors jos neperspektyvios?
- Tokių dalykų nekomentuoju, nes neturiu pagrindo šitaip teigti. Vyriausybė yra tautos organas, tai nėra svetimkūnis mūsų valstybėje. Visi norime, kad elektrinė galėtų dirbti. Kai kas fetišizuoja visą reikalą. IAE dirba jau 25 metus. Ji nėra nauja. Įvertinant tarybinę techniką, reikia gerai pasvarstyti, kiek ji dar gali dirbti. Elektrinė galėtų dirbti ir ilgiau, bet yra tam tikras rizikos veiksnys.
Jeigu elektrinę paliksime dabartinės būklės, ji ilgai negalės dirbti - kelerius metus. Nereikia manyti, kad ji amžina.
- Vyriausybės parinktas derybininkas Aleksandras Abišala neseniai kalbėjo, kad pratęsti IAE darbą labai sunku, bet galima kalbėti apie lėtą elektrinės išjungimą?
- Jis neturi jokio supratimo, kas yra atominė elektrinė. Ji arba veikia, arba neveikia. Moteris arba nėščia, arba nenėščia. Tai lygiai tas pats. Šitie visi fokusai - to kitaip negaliu pavadinti - labai lengvabūdiškai atrodo ir klaidina visuomenę.
- Neseniai paskelbti Pasaulio banko tyrimai, pagal kuriuos Lietuvai nekyla tokių didžiulių energetinių grėsmių, kokias po IAE uždarymo įžvelgia mūsų ekspertai?
- Geriausiai pasakyti gali mūsų ekspertai, o ne užsieniečiai, nes mes geriau žinome savo ūkį. Jokie kiti patarėjai mums nepatars, kaip geriau gyventi ir ką geriau daryti.
Antras dalykas, esame patvirtinę savo energetikos strategiją. Ji priimta prieš dvejus metus, ir ją reikia keisti. Naujoji atominė elektrinė geriausiu atveju pradės veikti 2020 metais. Anksčiau - jokiu būdu. Todėl uždarius IAE artimiausi 10 metų turi būti labai gerai suplanuoti, pagalvota apie investicijas, ūkio, energijos šaltinių atnaujinimą, pasaulinių naujovių energetikos srityje pritaikymą.
Tas pats klausimas aktualus ne tik mums. Jis svarbus ir estams, ir latviams, ir lenkams. Aš dedu labai daug vilčių į ES, kad vieną kartą nuo žodžių bus pereita prie darbų. ES turi kalbėti vienu balsu, visų savo narių įgaliota.
Miglotos perspektyvos
- Ar, jūsų manymu, Lietuva tikrai pasistatys naują atominę elektrinę?
- Nežinau. Per daug rimtas klausimas. Pirmas dalykas, kodėl šiandien negalima atsakyti, o reikėtų - ir sau, ir visuomenei, - todėl, kad reikėtų turėti studiją, kas šiais laikais yra atominė elektrinė, kokia ji turėtų būti, kaip ji atskirais blokais gali būti atgabenta į Elektrėnus, nes dauguma atominių elektrinių statomos prie vandens kelių. Juk yra elementų, kurie sveria 700-800 tonų ir kurių dėl matmenų fiziškai pergabenti neįmanoma. Reikia labai gerai žinoti, kokie bus blokai, kiek kainuos pati elektrinė, kilovatvalandė pagamintos elektros energijos. Šiandien Lietuva nieko nežino.
- Kalbate nerimą keliančius dalykus. Nacionalinis investuotojas kuriamas, bet atominės elektrinės statybos strategijos neturime?
- Investuotojas gali būti. Bet pirmas darbas, kurį jis turi daryti, nors tai galėjo padaryti „Lietuvos energija“, - parengti studiją, kurią kuriant dalyvautų ir Lietuvos, ir tarptautiniai specialistai. Reikėtų greitos, orientacinės studijos, kad žinotume, ką žadame statyti. Šiandieną nieko nežinome - esame akli! Keletą kartų kėliau šitą klausimą - niekas negirdi. Ir dabar tą patį kartoju. Negirdi Lietuva!
- Klausimų kelia ir nacionalinio investuotojo ateitis. „NDX energijos“ vadovas Ignas Staškevičius pagrasino, kad, Vyriausybei ir toliau delsiant pasirašyti sutartį, jie gali pasitraukti iš projekto.
- Nesikišiu į tą reikalą. Nedalyvauju derybose. Manau, kad turėtų būti ryžtingesni visi - ir viena, ir kita šalis.
Kiek žinau, liko keli klausimai. Visus derinimo darbus reikėtų atlikti ne taip, kaip biurokratiškai daroma dabar. Reikėtų susodinti visus už vieno stalo, vadams paaukoti pusę dienos ir išspręsti viską. Tada būtų pasirašyta sutartis. Tarp kitko, ten nėra kažkokių neperžengiamų dalykų.
- Strateginiais Lietuvos partneriais, statant naująją elektrinę, įvardijami latviai, estai ir lenkai. Tačiau Lenkija žada netrukus spręsti, ar statyti naują elektrinę savo teritorijoje?
- Sveikinu lenkus. Kadangi tai didelė valstybė, jiems apie energetikos ateitį irgi reikia galvoti. Nieko čia blogo nematau. Netgi nematau nieko blogo, jeigu lenkai nedalyvautų mūsų projekte. Būsimosios elektrinės galingumas bus ribotas. Tarkime, pastačius pirmąjį naujos elektrinės bloką 2020 metais, antrasis blokas iškiltų ne anksčiau kaip po 3 metų. Trečiasis - dar po trejų. Taigi per tokį ilgą laikotarpį įdiegsime 3 tūkst. kilovatvalandžių pajėgumą. Tai - mažai keturioms valstybėms. Trims - galbūt užteks. Dabar labai lengva ranka strategijoje užrašė: atominė elektrinė - 2015 metais. Tai nerimta.
Politikų sprendimas
- Strategijos neturime, garantijų, kad elektrinė bus pastatyta - taip pat. Tačiau valstybinės įmonės „Lietuvos energija“ ir“VST“ jau susietos su privačia „NDX energija“?
- Nieko blogo nematau, kad privatus kapitalas dalyvauja formuojant energetikos sistemą. Europoje tai yra įprastas dalykas. Taip daroma Suomijoje, Liuksemburge, Čekijoje. Jei Lietuva būtų bent tris kartus didesnė, būtų galima manyti, kad valstybė galėtų statyti viena, su tam tikromis didelėmis aukomis biudžetui. Bet statyti elektrinę, kuri gali kainuoti daugiau kaip 30 mlrd. Lt, be privataus kapitalo, - aš to neįsivaizduoju.
- Abejones kursto nacionalinio investuotojo kūrimo aplinkybės, sprendimas nerengti konkurso, atsirenkant privatų investuotoją.
- Čia yra kitas dalykas. Seimas priėmė sprendimą - ką aš dabar komentuosiu. Dabar jį reikia vykdyti. Arba vykdyti, arba atšaukti. Bet jeigu priimtas įstatymas - jis veikia. Ateityje gali būti pritrauktas ir kitas kapitalas. Kodėl gi ne? Nemanau, kad uždarytos visos durys. Galbūt ir reikės tai padaryti - kada žinosime, kaip minėjau, ką mes statysime.
Neišvengiama perspektyva
- Jūsų atėjimas į premjero postą 2001-aisiais sutapo su Lietuvos ekonomikos šuoliu. Dėl ko dabar infliacija įgauna vis didesnius mastus?
- Lietuvos ekonominė sistema nėra uždara. Kai kurie mūsų ekspertai toliau savo parapijos sienų nemato. Reikia matyti daug plačiau. Reikia matyti reiškinius, vykstančius Europoje, Azijoje, Amerikoje. Negalima visų šunų pakarti ant vienos Vyriausybės ir manyti, kad ji dėl visko kalta.
Kitas dalykas, kad mūsų bendrasis vidaus produktas (BVP) skaičiuojant vienam gyventojui dabar siekia 60 proc. Europos vidurkio. Kai aš atėjau į valdžią, buvo 42 procentai. Vartojimo kainų vidurkis dabar pas mus yra 56 proc. ES vidurkio.
Sienos tapo visiškai atviros. Aš įsitikinęs - kol mes nepasieksime 75-80 proc. Europos lygio, infliacija Lietuvoje bus didesnė negu Europoje. Turime pasivyti Europą, o dėl to turime lenktyniauti atlyginimais. Turime aplenkti infliaciją realiomis žmonių pajamomis. Visos fantazijos, kad Vyriausybė ar dar kas nors gali suvaldyti infliaciją, yra nerealios.
Vienintelis būdas suvaldyti infliaciją, kurį nutyli visi save vadinantieji ekspertais, tai įšaldyti žmonių pajamas. Tada vartojimas augtų ne 12-14 proc., o nuliu. Reikia visiškai realiai matyti mūsų ekonomiką ir ieškoti būdų, kad žmonės gautų pajamų, kad grąžintume kvalifikuotą darbo jėgą iš užsienio.
- Ar neatsitiks taip, kad dėl infliacijos, dėl kitų dalykų valdžioje esanti Lietuvos socialdemokratų partija bus skaudžiai nubausta?
- Manau, kad šie procesai turės įtakos. Skaudžiai ar neskaudžiai tai atsilieps - pamatysime rudenį, per rinkimus. Dabar sunku prognozuoti, nes nenoriu kranksėti prieš savo partiją. Linkiu, kad ji kuo daugiau padarytų. Žinote, partija septyneri metai valdžioje. Reikia pamatyti, ką padarė partija, ką padarė Vyriausybė.
Žinoma, kai pagrindu laikai paskutines aktualijas, gali bet ką pasakyti apie socialdemokratus. Bet apie kitus iš viso nieko negali pasakyti, nes jų valdžioje nebuvo. Jiems labai lengva kritikuoti.
- Bet žmonės nori gyventi dabar, ir prisimena jie paskutinio laikotarpio įvykius.
- Ką padarysi. Aš vis tiek vadovaujuosi anglų pasakymu: „Gerbk savo valdžią, nes nežinai, kokia bus kita.“
Galima įtaka
- Ar piliečiai tikrai ją turi gerbti: prisiminkime įtarimus, kurie kilo dėl G.Kirkilo Vyriausybės sukūrimo?
- Ką tai reiškia - įtarimai? Susitikimai, apie kuriuos kalba Darbo partija, pas Joną Pinskų - gal buvo, gal nebuvo. Aš jų netyrinėjau. Tai liečia mane asmeniškai, todėl nenorėčiau ta tema kalbėti.
- Tačiau tai atsiliepia jūsų partijos reputacijai.
- Be abejo. Ne partijos - partija čia nekalta. Tai yra atskiri asmenys. Nereikia painioti dviejų dalykų - partijos su asmeniu.
- Dabartinė socialdemokratų vadovybė siejama ir su grupe asmenų, norinčių daryti įtaką valstybės valdymui.
- Manyčiau, kad jų reikšmė yra perdėta. Tačiau įtaka gali būti. Neneigiu. Aš sau tokių patarėjų nesirinkčiau. Tai galiu pasakyti. Aš irgi turėjau patarėjų - tiek prezidentūroje penkerius metus, tiek Vyriausybėje. Kas nors žinojo jų pavardes? Kas nors apie juos rašė? Eiles? Straipsnius per visą puslapį? Vadinasi, reikia mokėti pasirinkti žmones į savo komandą. Reikia matyti, pajausti, reikia gal patyrimo turėti. Bet aš nesureikšminčiau įtakos taip, kaip žiniasklaida.
- Jūsų manymu, ar tokios abejonės nekenkia atskirų žmonių reputacijai, o per tai - ir visai partijai?
- Manau, kad kenkia. Ir atskiriems asmenims, ir, žinoma, bendrai. Vertindamas situaciją, nemanau, kad pagal vieną, kitą, trečią asmenį galima spręsti apie visą partiją. Turime 16 tūkst. žmonių, labai daug išsilavinusių, turinčių patyrimą, einančių atsakingas pareigas. Negalima visko nubraukti vienu brūkšniu.
Jurga Tvaskienė
