Irena Ivenkovė
Esate labai veikli – ir dainuojate, ir šokate, ir „Sidabrines Gerves“ organizuojate, o štai šiandien rengiate ŽIV ir AIDS skirtą konferenciją. Dėl ko visa tai? Ar vis dar ieškote savęs, ar jums taip įdomu, kad bandote visur suspėti?
Aš labai smalsi. Tokia buvau visą gyvenimą. Visos šios išvardytos veiklos siejasi su kūryba. Tiek lietuviškojo kino apdovanojimai „Sidabrinės gervės“, kurias kūrėme kartu su Rolandu Skaisgiriu, tiek mano įmonė, kurioje kartu su partnere užsiimame kūrybiniais darbais – renginiais, komunikacijos, socialiniais projektais. Tokiais kaip šis, skirtas AIDS – „Užteks tylėti.“ Juo, beje, ypač džiaugiamės, nes šalia darbų, iš kurių iš tiesų valgome duoną, dar galime padaryti labai daug gražių ir gerų dalykų, praplėsti savo veiklą.
Taigi šiandien jaučiuosi pakylėta, nes mums pavyksta žmonėms perduoti norimas žinutes, pavyksta atlikti tai kūrybiškai. O visuomenė iš tiesų atkreipia dėmesį. Be to, man labai svarbu, kad žvaigždės taip pat tuo domisi. Sugebame su jomis susitarti. Man patinka, kad tai tikrosios žvaigždės, įdomūs žmonės: dainininkė Jazzu, Leonas Somovas, Linas Kleiza, Mindaugas Lukauskis, Robertas Javtokas, kuris atliko viešą ŽIV testą, ir taip toliau. Visi mano darbai ir juos lydintys žmonės daro mane visapusišką. Man labai svarbu veikti ir kol kas tai darau labai aktyviai – penkias dienas per savaitę tikrai labai daug dirbu. O dvi dienas pasilieku sūnui ir draugui Simonui. Kol kas niekas į mano savaitgalius nesigviešia, nes aš neleidžiu.
Agnė Armoškaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Džiugu, kad asmeninis gyvenimas po skyrybų su futbolininku Deividu Šemberu susiklostė sėkmingai.
Taip, tuo labai džiaugiuosi. Turiu mylimą vaiką ir mylimą vyrą (aut. past. – bankininką Simoną Grigaliūną). Viskas labai gerai, smagiai gyvename. Visi gyvenime patiria keblumų, tik gal jų kaina nevienoda. Kai su projektais pasirodai viešai – tada ir asmeninis gyvenimas tampa viešas. Tai nėra labai malonu, bet gyvenime atsitinka visko. Dabar šeiminiai nesklandumai susitvarkė ir, regis, viskas atsistojo į savo vietas. Štai šiandien kaip tik išlydėjau vaiką, kad visą dieną pabūtų su tėveliu.
O juk jūsų darbo krūviai dar padidės – nuo rudens TV3 vesite kasdienę pokalbių laidą. Tai beprotiškai intensyvus darbas. Gal mesite renginių agentūrą? Juk be lyderio veikla gali išsiderinti.
Žinote, net bijau apie tai pagalvoti. Nemanau mesti įmonės, nes „Uzi group“ dirba ne pirmus metus, turime stiprią komandą, gerus partnerius. Lyderės esame dvi, todėl visa tai įmanoma suderinti. Tikiuosi, kad kai apsiprasiu su filmavimų grafiku, bent porą dienų būsiu ir savo darbe, o visą kitą laiką skirsiu laidai. Kasdienė pokalbių laida – tikrai didelis krūvis. Bet galiu pasakyti, kad vakar nufilmavome pirmąją laidą ir man labai patiko. Mėgstu kalbėtis su žmonėmis, man apskritai patinka domėtis jų gyvenimais.
Pati turiu daug patirčių – ir labai gerų, ir labai blogų. Esu buvusi ir labai laiminga, ir labai nelaiminga. Esu buvusi vieniša – ir apsupta tūkstančio tikrų, ir netikrų draugų. Visa tai jau esu patyrusi ir man nebėra „nepatogių“ klausimų – kol jie nežemina ir nežeidžia žmogaus. Šito niekada nenorėčiau. Ir man galima užduoti „nepatogių“ klausimų, bet tai nereiškia, kad į juos atsakysiu.
Nagi, pabandykime. Ar jūsų startas nebuvo patogesnis už kitų? Jums neteko patirti finansinių sunkumų – ir tėtis pasiturintis, ir buvęs vyras neblogai uždirbo. Jei žmogus pradeda nuo aukštesnio laiptelio – jam lengviau?
Žmonės dažnai nepagalvoja... Na gerai, negalėčiau savo patirties lyginti su žmogaus, kuris turi penkis vaikus ir neturi už ką nusipirkti duonos, nes, pavyzdžiui, neturi rankų ir negali dirbti. Negalėčiau ir niekada
nesilyginčiau – todėl negaliu pasakyti, kad jau perėjau ugnį ir vandenį. Galiu tik bandyti įsijausti į tokio žmogaus gyvenimą. Bet kodėl visiems atrodo, kad man viską, ką turiu, kažkas atnešė ant lėkštutės? Tai netiesa. Ketverius metus sunkiai dirbau, kad atsirasčiau tam tikrame žmonių būryje, kad parodyčiau savo organizacinius sugebėjimus, iškalbą, žinias ir t. t.
Ir konkursas į televizijos vedėjo vietą buvo sunkus, dalyvavo daug žymių žmonių – ir vyrų, ir moterų. TV3 pasirinko mane. Aną vakarą stovėjau filmavimo aikštelėje, kuri yra be galo graži (gal viena gražiausių Lietuvos televizijų istorijoje), ir galvojau: „Po velnių, šitą dalyką padarė dvidešimt ar trisdešimt žmonių... Dabar tu stovi čia, kur ateis scenos grandai, žvaigždės, o tu turi juos prakalbinti... Po velnių, Agne, tu tik dabar nepraskysk, tu tik padaryk!“ Tokioje situacijoje man negali padėti tai, kad esu iš tam tikros šeimos, kad turėjau galimybę pavažinėti po pasaulį, aplankyti Europos, Amerikos, Kanados geriausius muziejus, pamatyti viską gyvai ir verkti prie Edvardo
Munko „Šauksmo“...
Agnė Armoškaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Verkėte prie paveikslo?
Taip. Esu labai jautri. Teatruose verkiu visą laiką. Džiuzepės Verdžio kūrinių išvis negaliu klausyti, nes visą laiką ašaroju. Pavyzdžiui, „Aida“ man – „šakės“. Gal dėl to, kad kai mama manęs laukėsi, atliko Aidos
partiją (ji – operos solistė). Gal kad tuo metu buvau jos pilve, man tas Dž. Verdis taip įstrigo? Tačiau muzikinė aplinka mane visą laiką veikė. Juk galima sakyti, kad augau operos ir baleto teatre, o muzika manyje iš tiesų „įsitaisė“. Galbūt tikrai mane mažą vis tik reikėjo leisti į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą... Mama nenorėjo man sunkaus atlikėjos kelio, todėl neleido. Na, bet gal ir ačiū Dievui. Baigiau teisę, rinkodarą, todėl su savo išsilavinimu, gyvenimiška patirtimi ir žiniomis dabar nedaug ko bijau. Kol sveiki artimieji, mažai turiu baimių dėl pritekliaus ar nepritekliaus.
Šiemet jums sukako trisdešimt. Ar atsivėrė trečioji akis, kaip kažkada žadėjo mama?
Taip, ji visada sakydavo, kad sulaukus trisdešimties – moteriai atsiveria trečioji akis. Ir tikrai atsiveria. Pradedi giliau mąstyti apie daugelį dalykų, viskas tampa aiškiau – faktas. Man labai patinka dabartinis amžius, nes dar esu jauna, bet jau „su galva“. Galiu daug ko siekti – turiu tam sveikatos, iniciatyvos, jėgų ir labai noriu dirbti. Todėl save patausoju tik savaitgaliais. To irgi reikia – nes kai savęs nesaugai, gali labai greitai prisižaisti. Tuomet ir nemiga kankina, ir vien darbai galvoje, ir vaikui nepakankamai dėmesio, ir atžagariai kažką atsakai – nebenoriu to kartoti.
Agnė Armoškaitė (nuotr. TV3)
Ar patinka matyti, kaip auga jūsų vaikas?
Tarp manęs ir aštuonerių metų sūnaus Gabrieliaus – ypatingas ryšys. Jis – nuostabus, įdomus, jautrus, atsakingas vaikas. Šiąnakt jam skaudėjo dantuką, o aš glosčiau jo galvytę, tada ėjome gerti vaistukų, tepti dantenų. Gabrielius atsisuko ir pasakė: „Aš atsiprašau, kad dabar tave kankinu. Juk tau rytoj svarbi diena.“ Vos neapsiverkiau. Nežinau iš kur jis toks stebuklas. Jis tiek mane visko išmoko. Todėl niekada nesigailėsiu dėl pirmosios santuokos. Ir dar todėl, kad ji buvo iš meilės. Dėl to išsiskyrusi nemėčiau akmenų nei į vyro, nei į jo šeimos daržą. Svarbu, kad vaikas mato mus normaliai bendraujančius. Juk Deividas visada bus vaiko tėvas, o aš visada būsiu jo mama. Ir žodžių, kad ir kaip stengtųsi, niekas iš šitos dainos neišmes.
Kas jums apskritai svarbiausia gyvenime?
Gyvenimas man – meilė. Be jos nebus nieko – nei šeimos, nei gražių darbų. Labai myliu gyvenimą ir jis gana smarkiai pasikeitė po trisdešimties metų. Aš labai bendraujanti, komunikabili, visko norinti, todėl praeityje esu save tiesiog „pašvaisčiusi“. Netinkamiems draugams, kompanijoms, darbams, kuriuose nesusikalbėjau su žmonėmis. Dėl to nebuvo verta nervintis... Dabar moku kreipti dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu. Dėl to savaime susitvarko ir šeiminis gyvenimas, ir teisingų, kūrybingų žmonių kompanija susiburia, ir televizijos laidų atsiranda.
Ar esate apie tai mąsčiusi – ko reikia laidos vedėjui, kad jis ilgai būtų įdomus?
Pirma, jam reikia charizmos. Ar ją turiu? Manau, kad esu labai charizmatiška moteris... (juokiasi). Dar reikia, kad pačiam būtų įdomu. Kai įdomu, kai degi iš vidaus, iš širdies – ir žiūrinčiam įdomu. Bet apie save spręsti neketinu – tegul nusprendžia žiūrovas. Labai noriu tikėti, kad laida gyvuos ne vienus metus. Juo labiau kad dirba puiki didžiulė komanda. Mano mėgstamiausia laidos vedėja – amerikietė Oprah Winfrey. Dabar kasdien žiūriu jos laidas – geriu tą atmosferą ir jos natūralų gebėjimą bendrauti. Nenoriu nieko nusižiūrėti, bet kažkuria prasme jaučiuosi labai gyvas žmogus. Esu kupina emocijų, todėl savo laidose visų pirma noriu būti šilta, o antra – gyva. Jei man reikia, noriu ir apkabinti, ir (jei taip jaučiuosi) apsiverkti, ir garsiai juoktis, ir naudoti daug jaustukų...
Agnė Armoškaitė (Balsas.lt/Laura Butkutė)
Ar galėtumėte pasiųsti po velnių, jei pasitaikytų visiškas storžievis pašnekovas?
Tikiuosi, kad taip niekada nenutiks, nes mane tėvai auklėjo visada būti mandagiai. Nors visko gali pasitaikyti! Vis tiek tikiuosi tokio akibrokšto išvengti, nes kitą žmogų reikia gerbti. Juk jis ateina, skiria laiko, jam niekas už tai nemoka, laidos redaktoriai dirba, kad pašnekovai ateitų į laidą... Taigi jei ir pasiųsiu kokį žmogų, tai greičiausiai tai padarysiu tik mintyse.
Ar jums svarbi šlovė, populiarumas?
Norėčiau būti geriausia vedėja Lietuvoje. Labiausiai dėl savęs. Kad galėčiau sau pasakyti: „Aš padariau. Neapvyliau žmonių, komandos.“ Labai noriu būti atvira. Noriu, kad žmonės įsileistų mane į savo širdis – nes ir aš pas juos einu atvira širdimi. Manau, kad vienas baisiausių dalykų, kurie gali nutikti žmogui – apatija, toks „antigyvenimas“. Kaip „Mažajame prince“ – nenorėčiau į savo gyvenimą prisileisti daug baobabų. Norėčiau būti atsakinga už tuos, kuriuos prisijaukinu.
