Prasidėjus naujam politiniams sezonui dalinuosi savo įžvalgomis, į ką, manau, turėtų atkreipti dėmesį liberaliai mąstantys žmonės.
Demokratijos ir Konstitucijos sargyboje
Žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai, privati nuosavybė, žmogaus teisės – tai šiuolaikinės demokratijos pamatai, neatsiejami nuo Europos ir Vakarų civilizacijos. Jie priklauso įvairių politinių pažiūrų žmonėms, kurie nors ir turi pažiūrų skirtumų, sutaria dėl demokratinių taisyklių, pripažįsta ir gerbia minėtus universalius principus.
Šiandien Lietuvoje pastebime norą nubraukti demokratijos pamatus: Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimų šališkumas, politinis nacionalinio transliuotojo tyrimas, puolimas prieš individualius žurnalistus, opozicinių partijų ir jų lyderių puolimas, nuolatiniai tyrimai ir komisijos (pereinantys į persekiojimą už kritiką ir siekiantys silpninti kai kuriuos kandidatus į prezidentus), smulkus sukčiavimas parlamente žongliruojant taisyklėmis – visa tai ardo demokratijos pamatus. Dar daugiau – tokiu keliu žengiantys valdantieji netruks ateiti prie totalinio valstybės aparato pajungimo savo politiniams tikslams.
Turime atsistoti demokratijos ir Konstitucijos sargyboje. O tai reiškia – nepalaikyti ir priešintis populistiniams šalies pamatus griaunantiems įstatymų projektams, pavyzdžiui, Konstitucijos pakeitimams, siekiant mažinti parlamentą (valdžios koncentravimo grėsmė), keisti Lietuvos politinę sistemą iš mišrios į vienmandates (didesnė poliarizacija ir didesnės korupcijos Parlamente grėsmė), stabdyti prieš individualius politikus nukreiptas įstatymo iniciatyvas (draudimas G. Paluckui dalyvauti rinkimuose yra neproporcingas ir yra panašus į žmogaus teisių pažeidimą).
Po to, kai į valdančiąją daugumą prisijungė „Tvarka ir teisingumas“, Seimo balsavimuose įsijungs naujas buldozeris ir įžengsime į naują valdžios koncentracijos etapą. Lietuva to dar nematė – Seimo Valdyboje iš 7 narių dauguma turės 6. Opozicijai lieka atstovauti vienintelė Irena Degutienė.
Valdančiajai daugumai tik stiprėjant ir pamažu suaugant su valstybės institucijomis, opozicijai reikia pamiršti tarpusavio ambicijas ir tartis dėl labiau koordinuoto atstovavimo Parlamente.
Daugiau erdvės žmogaus veiklai ir pasirinkimui švietime, sveikatoje, ekonomikoje
Lietuvos ekonomika nestovi vietoje ir už tai turime būti dėkingi kas dieną nuo ryto iki vakaro dirbantiems ir kuriantiems žmonėms. Tokių Lietuvoje – šimtai ir tūkstančiai. Tik jų dėka Lietuva eina į priekį.
Tačiau politiniuose sprendimuose trūksta optimizmo. Matome tik draudimus, baudimus ir pirmuosius žingsnius nacionalizacijos kelyje. Vyksta kova prieš prekybos centrus ir privačią sveikatos apsaugą. Neabejoju, tuoj bus užtaisytos patrankos prieš privatų švietimą. Ateisime iki taško, kur bus nuosekliai kartojama: viskas, kas gera – valstybės, viskas, kas bloga – privatu.
Švietimo, sveikatos, pensijų ir kitose srityse auga valstybės vaidmuo asmens pasirinkimo laisvės sąskaita. Pavyzdžiui, kaip bežiūrėtum, etatinis mokytojų darbo apmokėjimas įvedė daugiau sumaišties ir biurokratijos, kai švietimui skirti finansai bus naudojami ne su ugdymu susijusioms veikloms, dar daugiau – kai kuriems pilnus krūvius turintiems mokytojams jų darbo užmokestis mažėja. Sveikatos sistemoje privilegijuojami valstybiniai projektai: iš sveikatos įstaigų tinklo eliminuojami pacientai, kurie gydosi privačiose įstaigose, bus kuriamos valstybinės vaistinės, neatsisakoma valstybinio alkoholio monopolio idėjos. Pensijų srityje mažėja paskatos taupyti, didėja nežinomybės jausmas dėl pensijų sistemos ateities.
Apgailestauju, kad sustabdyti antiliberalių iniciatyvų nepavyko, tačiau žvelgiant į ateitį turime nepamiršti tų dalykų, kurie vestų Lietuvą į priekį.
Esminis tikslas švietime turi būti laisvo ir savarankiško žmogaus ugdymas. Mokykla juk pirmiausiai skirta moksleiviams, o ne švietimo biurokratams. Reikia skirti didesnį politinį dėmesį ne tik švietimo vadybai, bet ir ugdymo turiniui, profesionalesniam ir lankstesniam mokytojų rengimui. Siauresnis, bet gilesnis mokymo turinys, integruotas mokymas, naujų technologijų pritaikymas ir programavimo pamokos, galimybė lankyti daugiau būrelių po pamokų, galimybė mokytis namuose – tai turėtų būti prioritetai bendrajame lavinime. Neramina artėjanti aukštojo mokslo finansavimo reforma, grąžinsianti tuos laikus, kai universitetų vadovai dėl finansavimo sutardavo uždaruose Švietimo ir mokslo ministerijos koridoriuose vienas kitam pamerkę akį.
Sveikatos sistemoje laukia valstybinių projektų kūrimo etapas, kuriame vėl bus pamirštas pacientas ir gydytojas. Tam negalima pritarti. Taip pat turime pagaliau įteisinti gydymą medicininėmis kanapėmis, kad pacientai, kuriems toks gydymas reikalingas, galėtų gydytis Lietuvoje. Galima būtų palaikyti Vyriausybės norą reformuoti neefektyviai veikiančias sveikatos gydymo įstaigas su sąlyga, kad sutaupyti resursai būtų skirti didesniems medikų atlyginimams ir mažinant eiles laukiantiems slaugos ligoninių paslaugų.
Ekonomikoje reikia stabdyti įsigalėjusį verslo demonizavimą. Lietuvos ambicija mokesčių srityje turi būti ne vidutiniškai patraukli valstybė, bet lanksčiausią ir patraukliausią mokestinę ir verslo reguliavimo aplinką siūlanti Europos Sąjungos narė. Tačiau ekonomika – tai ne vien mokesčiai. Turi lieknėti valstybės aparatas ir biurokratija. Mažesni įsipareigojimai biurokratijai yra būtina sąlyga mažesniems mokesčiams. Kalbant apie verslą ir ateities perspektyvas, valstybei nereikia iš viršaus į apačią nuleidinėti jokių „valstybinių užsakymų“, svarbu leisti žmogui veikti, leisti jam atsiduoti „kūrybinei destrukcijai“ ir spontaniškumui. Valstybė taip pat turi atverti savo valdomus duomenis ir skaitmenizuoti paslaugas, kad tokiems žmonėms būtų lengviau kurti.
Žmogaus teisės nėra prioritetas, bet turėtų būti
Reikia pripažinti, kad žmogaus teisės dar nebuvo prioritetas nei vienai valdančiajai daugumai, todėl dabartinė situacija nėra kažkuo labai išskirtinė. Gal tiesiog ši Seimo dauguma pasižymi pabrėžtinai socialkonservatyviu požiūriu.
Emigracija yra pripažįstama, kaip pagrindinė šiuolaikinės Lietuvos problema, tačiau gvildenant jos priežastis apsiribojama tik ekonomika. Iš tikrųjų Lietuvą renkasi palikti ir tie, kurie čia jaučiasi nepriimti, nepripažinti, nelygūs prieš įstatymą, kitokie. Lietuva turi tapti atvira visiems.
Visi žmonės nusipelnė būti lygūs prieš įstatymą ir turėti teisę į privatų šeimos gyvenimą. Tam reikia toliau aktyviai siekti tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Jeigu ne šioje, tai kitoje kadencijoje, su kitokiu politiniu tonu, tai turės būti įgyvendinta. Reikia subalansuoti ir kitus diskriminuojančius įstatymus, skirti didesnį dėmesį neapykantos nusikaltimams.
Baudžiamieji įstatymai už psichoaktyvių medžiagų turėjimą ir vartojimą turi būti pakeisti vartojimo prevencija, švietimu ir žalos mažinimu. Kalėjimas dar neišgydė nei vienos priklausomybės. Du mano bandymai pataisyti padėtį buvo nupūsti su trenksmu. Atėjo metas tartį žodį ekspertams ir visuomenei.
Jokiu būdu negalima atverti kelio iniciatyvoms riboti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, komedija paversti lytinį švietimą mokyklose, drausti nėštumo nutraukimą ir pastumti moteris, kurios išgyvena krizę, į užribį. Visa tai jau matėme, tačiau, jaučiu, ir vėl išvysime. Pagaliau, turime ratifikuoti konvenciją dėl smurto prieš moteris (Stambulo konvencija) ir joje esančias rekomendacijas įgyvendinti Lietuvoje.
Darbų yra labai daug, bet jiems reikia palaikymo. Reikia palaikymo visuomenėje, reikia palaikymo ir Parlamente. Įpusėjus kadencijai galiu tik pažadėti toliau nuosekliai dirbti siekiant įvardintų tikslų. Palaukti ir patylėti yra labai patogu, tačiau tai niekur nenuves.
