Šiaulių dailės galerijoje naujausią, jau dešimtą fotoalbumą „Shining“ („Švytėjimas“) pristatė įžymus fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Ne vieną premiją už kultūros ir meno puoselėjimą, geriausią portretą gavęs, Lietuvoje ir svetur per 60 parodų surengęs autorius, spragsėdamas fotoaparatu sako atrenkąs tokius kadrus, kurie primena jį patį.
Fotoalbumą sudarė ir maketavo pats fotografijų autorius Algimantas Aleksandravičius. Savo ranką pridėjo ir šiaulietis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis – įvadinio straipsnio albume autorius. Iš puslapių žvelgia žinomų Lietuvos menininkų, dvasininkų, filosofų, aktorių, fotografų, rašytojų, muzikantų, gydytojų veidai, Rusijos, Ukrainos atstovai ir net britų režisierius Peteris Greenaway. Leidinyje iš viso yra per 180 fotografijų.
Nepigų projektą paremti prieš dvejus metus pasisiūlė geras fotomenininko draugas, o pavadinimas kilo užplūdus sentimentams apie filmą tokiu pat pavadinimu. Be to, anot autoriaus, galbūt taip greičiau bus suintriguotas pirkėjas. „Bėgant metams dangus vis artėja, imi ieškoti dvasinio prieglobsčio“, – sako autorius ir pajuokauja, kad didelis formatas pasirinktas praktiškumo sumetimais – pravers kada nors vietoj pjaustymo lentos.
Ne ką mažiau A. Aleksandravičius juokavo ir duodamas interviu po fotoalbumo pristatymo. Šmaikštavo ir knygos pristatymo vakarą filosofavę Gintautas Mažeikis ir Jurgis Dieliautas. Teko pasitikslinti, ar visa, ką jie pasakė, yra tikrovė.
Ar tikrai, kaip sakė filosofai, dirbate dvylika valandų, fotografuodamas vieną žmogų?
Ne. Pusvalandį, dažniausiai valandą... Tiesa, su Aleksandru Kaliaginu (Rusijos aktorius – aut. past.) teko dirbti net septynias valandas. Bet užtrukau, nes jis norėjo, kad spektaklį pažiūrėčiau. Susitarti dėl laiko su juo buvo sunku. Tik kai pamatė mano darbus, tuoj jo atrado. Džiugu, kai taip darbą įvertina. Menininkai yra narcizai, jiems svarbu, kad jų braižas būtų atpažintas.
Vadinasi, ir tai, kad rengdamas kitus albumus, buvote užsidaręs kalėjime ir beprotnamyje, yra melas?
Taip. Tai tik filosofų išmonė, tačiau man būtų leidę ten pabūti. Beprotnamyje, ko gero, būčiau buvęs lyderis. Kalėjimo administratorius klausė manęs, kaip man pavyktų su kaliniais susitarti. Knygoje „Devyni aukštai“ surinkti įvairiausi žmonės. Kažkam nepatiko, kad į vieną sudėjau ir kamerose išnaudojamus kalinius, ir žinomus nusikalstamo pasaulio lyderius, pavyzdžiui, Henriką Daktarą, ir meno žmones, ir bepročius. Noriu prisiliesti prie gyvenimo, nieko nepasmerkdamas ir neiškeldamas. Tai tarsi daugiabutis namas, kuriame kaimyno nepasirinksi – už sienos gali gyventi ir smuikininkas, ir mafijos tėvas, ir žydas, ir arabas.
Kaip jums pavyksta atskleisti žmogaus charakterį?
Aktorius fotografuoti visada lengviau, sunkiau poetus, nes turiu įsigilinti į jų kūrybą. Tačiau kaip befotografuotum, lieka tik tas pats žmogus. Jei jis ir bando pozuoti, vis tiek lieka savimi. Fotografuodamas įamžinu žmogų ir liūdną, ir linksmą, kad emocijos nesikartotų. Tačiau albumui nuotraukas atrenku dramatiškas ir liūdnas, tad suprantu, kad taip išreiškiu save. Bandydamas fotografuoti kitą, aš fotografuoju save.
Kokių principų laikotės įamžindamas žmones?
Pirmiausia laikausi nuostatos nufotografuoti pagarbiai. Nesiekiu užfiksuoti intymumo, nuogą moterį ar vyrą, besišlapinantį gatvėje, sergantį ar mirtimi besivaduojantį žmogų.
Ar yra fotografuojant pasitaikę kuriozinių situacijų?
Fotografavau Juozo Miltinio teatro aktorių Stasį Petronaitį su žmona. Staiga prisiminiau, kad fotojuostelė seniai turėjo baigtis. Patikrinu – taip ir yra, o jie taip rimtai pozuoja. Sukdamasis iš padėties, anekdotą suskėliau: na, gerai, nardyti išmokom, dabar vandens pripilsim. Tačiau niekas nesijuokė. Klausia, ar tu juostelę bent išvis atsinešei? Tada man buvo labai gėda. Nuo to laiko visada patikrinu, ar juostelę įdėjau, ar baterijos neišsikrovusios. Tas atvejis padėjo vėliau fotografuojant Algirdą Brazauską, kai jis dar buvo prezidentas. Tada aparatas čiach – ir sugedo pirmą juostelę befotografuojant. Kitą, daug blogesnį greitai išsitraukiau, tačiau vis tiek nuotrauką pavyko padaryti.
Už reikšmingą indėlį menui ir kultūrai esate įvertintas Kultūros ministerijos, Vyriausybės premijomis, pagerbtas Prezidento raštu, o 2003 metais pripažintas geriausiu Europos portretistu. Ką jums reiškia apdovanojimai?
Apdovanojimai svarbūs kaip vizitinė kortelė. Jeigu išgirstu, kad sportininkas yra olimpinis čempionas, tai suprantu, kad geriau jo toli nesiųsti, nes jis gali pasiųsti pirmas... Iš pradžių atrodė, kad po apdovanojimų turėjau pasikeisti, tačiau niekas nepasikeitė, skauda taip pat, kaip ir anksčiau. Pagirios, nors ir retos, būna tokios pat sunkios.
Kalbino Jolanta Šidlauskienė
