Politinės padėties vertinimas, mano nuomone, pirmiausia turi tapti atspirties tašku tolesnei mūsų – Socialdemokratų sąjungos veiklai. Suprantu, kad visuomenė galėjo pavargti nuo nuolatinės kritikos, pastovaus negatyvo. Tačiau politikoje kritika, negatyvas, jei tai tampa atspirties tašku pokyčiams, teigiamam virsmui – nėra tas blogis, kurį reikėtų smerkti. Beje, pačios visuomenės pokyčiams ir labui taip pat. Juk kritiškai neįvertinęs praeities ir dabarties, sunkiai su(si)voksi kaip ir kokią ateitį kurti.
Manau, kad padėties santykis su Konstitucija objektyviausiai atspindi realią situaciją. Jau pažvelgę į pirmuosius pagrindinio Lietuvos Respublikos dokumento straipsnius suprasime, jog realybėje yra kitaip. Štai 1 straipsnis skelbia, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Vienu iš demokratijos garantų laikoma daugiapartinė sistema, demokratiški rinkimai. Socialdemokratų sąjunga ne kartą šiais klausimais yra išsakiusi aiškią poziciją – Lietuvoje to nėra. Ideologijos, principai, pamatinės politikos vertybės partijoms nesvarbu. Todėl tenka konstatuoti, kad turime tik politinę partinę parlamentinę masę. Rinkimuose viską lemia pinigai, labai dideli pinigai. Programos, idėjos nesvarbu. Rinkimuose konkuruojama pinigų kiekiais. Net rinkimų įstatymai reikalauja, kad pateikiant dokumentus rinkimams privalu sumokėti užstatą, bet neprivalu pateikti programos. Taip net reikalingiausi siūlymai nepasiekia visuomenės. Tad kalbėti apie demokratinius rinkimus net nėra prasmės.
Nepriklausomybės – tikros, manau, neturime daugeliu aspektų: ekonominiu – energetikoje priklausomi nuo Rusijos, bankininkystėje – nuo skandinavų ir t.t.; socialiniu – daug pasako migracijos, socialinės atskirties, skurdo rodikliai, pagal kuriuos ES šalių tarpe esame dugne; politiniu – oficiali valdžia nėra savarankiška savo sprendimuose, valdo konservatoriai, o vis labiau lendame į Rusijos glėbį. Bendradarbiavimas su Rusija – puiku, to turime siekti, tačiau partnerystė negali tapti priklausomybe. Čia kaip išgerti šampano ar vyno taurę švenčių proga – puiku, bet kuo baigiasi alkoholinė priklausomybė – visi gerai žinome. Mąstymo prasme taip pat nesame nepriklausomi. Dalis aukščiausių šalies pareigūnų mąsto tiesiog rusiškai. Galbūt todėl ir jaučiasi jaukiai Putino, Medvedevo, Lukošenkos draugijose. Turėtume įsidėmėti kažkada pasakytus Putino žodžius apie užsienin išvykusius Rusijos piliečius – „nesvarbu, kad jie nekalba rusiškai, svarbu, kad mąsto rusiškai.“ Ir dalies mūsų verslo mąstymas orientuojasi ne į produkto kūrimą, o į rusišką principą – „pirk – parduok“ (rus. „kupi – prodaj“). Iš mūsų verslininkų teko girdėti, kad Baltarusijoje verslui palankesnės sąlygos. Pasidomėjus kuo, išgirdau atsakymą, jog ten mažiau biurokratijos. O „mažiau biurokratijos“ pasirodo reiškia, kad lengviau susitarti ir kyšiai mažesni.
Dar vienas niuansas ribojantis nepriklausomybę yra tai, jog nemaža dalis pinigų, kurie maitina partijas ir sukasi rinkimuose tai pat yra rusiški. Ir dėlto niekas nesuka galvos.
„Vilnius mūsų, o mes rusų“ – toks šiandien nepriklausomumo rezultatas. Bene dvidešimt metų kalbama apie liustraciją, o visaapimančio liustracijos įstatymo kaip nėra, taip nėra. Vėl valdo konservatoriai, bet iš jų lūpų taip nieko ir nesigirdi. O juk toks įstatymas reikalingas ne kažką bausti, jis reikalingas praeičiai įvertinti, kad būtų aiškus požiūris į ją. Kol nebus tai padaryta, sunkiai irsimės į priekį. Labai sunkiai.
Nuo Estijos, Lenkijos iki Britanijos, JAV girdime apie demaskuotus Rusijos šnipus, agentus. Lietuvoje – beveik nieko. Tik gal prieš 10 metų gudrusis M.Laurinkus organizavo parodomąją akciją. Tai rodo, kad spec. tarnybos paralyžuotos. O kada jos neveiksnios – tai turime dar vieną nepriklausomybei nepalankų faktą.
2 Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta“, 4 str. Sako, jog „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Tačiau Tauta neprileidžiama kurti valstybės. Ją kuria net ne oficialius postus užimanti valdžia. Kuria interesų, verslo, finansinės grupuotės, nuo kurių oficialioji valdžia yra priklausoma. Partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymai sukurpti taip, kad ne tik tauta, bet ir tokios politinės organizacijos, kaip LSDS liktų šone. Paskutinė parodija – savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisos. Padaryta taip, jog realiai galės dalyvauti tik asmenys, disponuojantys dideliais pinigais, kad laimėję galėtų jų sukaupti dar daugiau ir atidirbti rėmėjams. Taigi, naujos pataisos – tai tik didesnė rinkimų parodija.
Paminėčiau dar du Konstitucijos straipsnius. Vieną dėl to, jog jis ką tik buvo pamintas Seime, kitą – dėl to, kad jo nesilaikoma nuolatos. 12 straipsnis skelbia, jog „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ Pradinėse klasėse moko, kad atskiras – tai yra pavienis. Tačiau Seimui nebuvo svarbu nei žodyno, nei Konstitucinio Teismo išaiškinimas. 46 Konstitucijos straipsnis skelbia, jog „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“ Manau, daug kas ne kartą ir ne du galėjo įsitikinti, jog realybėje, deja, taip nėra. Manau, šių keleto LR Konstitucijos straipsnių apžvalgos pakanka, kad trumpai vertinant dabartinę Lietuvos padėtį galima būtų aiškiai pasakyti: ponai, nuimkite purviną batą nuo LR Konstitucijos.
Dar vienu politinės padėties vertinimo kriterijumi galėtų būti požiūris į pirmalaikius rinkimus. Kaip prisimenate, dar pavasarį, kovo 27-ąją, LSDS taryba pateikė siūlymą rengti pirmalaikius Seimo rinkimus ir ragino Prezidentę ryžtingai pademonstruoti principingą poziciją. Socialdemokratų sąjungos vertinimu, jei valdančioji dauguma nesugeba valdyti, o vadinama parlamentinė opozicija neįstengia perimti valdymo, partijos toliau teužsiima tik balsų medžiokle ir politinėmis spekuliacijomis, tai tokios patinės situacijos sprendimas turėtų būti perduotas rinkėjų valiai. Sugebėjimas arba ne paskelbti pirmalaikius rinkimus rodo partijų ir politikų politinį brandumą, demokratijos lygį ir atsakomybės laipsnį. Kuomet sakoma, kad rinkimai brangiai kainuoja, reiktų pažymėti, kad dar brangiau kainuoja nieko nedarymas: prarandami ne tik pinigai, milijardais nuplaukiantys į šoną, bet svarbiausia, netenkame žmonių.
Kadangi esame kairioji socialdemokratinė politinė organizacija, tai vertinant politinę padėtį, manau, bent trumpam privalu pažvelgti į politinę kairę. Socialdemokratų sąjunga daug kartų yra konstatavusi faktą, kad per 20 nepriklausomybės metų socialdemokratinės politikos Lietuvoje dar nebuvo. Tuo tarpu LSDP programoje įrašyta, jog socialdemokratija Lietuvoje jau įtvirtinta. Tuomet ir pažvelkime į 3 pagrindinius socialdemokratinius principus. Laisvė, socialinis teisingumas, visuomenės solidarumas. Laisvė: fizine prasme daugumos žmonių galimybės stipriai ribotos, jie tiesiog negali sau daug ko leisti, nes neturi tam lėšų ir pan.; dvasine – psichologine prasme visuomenė yra suvaržyta, Lietuvos valdžia taip pat nėra laisva savo sprendimuose, tai ką jau kalbėti apie eilinius piliečius. Teisine prasme – yra teismai, teisėjai, bet nėra teisingumo. Didžiulė socialinė, turtinė atskirtis, augantys skurdo rodikliai ir t.t. tik patvirtina faktą, kad socialinis teisingumas Lietuvoje neegzistuoja. Dar sudėtingiau kalbėti apie solidarumą, kuomet net sunkmečiu turtingieji, įtakingieji valdžios pagalba bando lobti toliau, aišku skurstančiųjų sąskaita. Beje, socialiniai rodikliai ženkliausiai Lietuvoje blogėdavo valdant LDDP-LSDP partijoms. Taip kad politinė realybė tokia, jog nė vienas socialdemokratinis principas Lietuvoje ne tik neįgyvendintas, bet per 20 metų praktiškai nebuvo realizuojamas. Kuomet LSDP vadovai toliau tvirtina, jog nekilnojamojo turto mokesčio šiuo metu įvesti negalima, kurti valstybinio komercinio banko taip pat ir nereikia kalbėti apie mokesčių sistemos pertvarką, tampa akivaizdu, kad šios kadencijos Seime tikėtis socialdemokratinės politikos yra beprasmiška.
Kiekvienoje net ir pačioje blogiausioje situacijoje būna išeitis. Reikia tik tikėti savo jėgomis, galimybėmis, pasitikėti savimi. Prisiminkime 2010 m. pasaulio krepšinio čempionatą. Lietuvos krepšininkų sėkme tikrai nedaug kas tikėjo. Bet jie patys savyje turėjo stiprią tikėjimo dvasią ir dovanojo Lietuvai medalius. „Už Lietuvą!“, - sakė jie. To linkiu mums visiems.
(Kalba pasakyta LSDS konferencijoje 2010-11-20)
Arvydas Akstinavičius, LSDS pirmininkas
