Ne vieną Lietuvos dešimtmetį brėžė rugpjūčio 23-oji. Prieš septyniasdešimt metų – juodom, prieš dvidešimt – jau šviesiom, net rožinėm spalvom. 1989-ųjų Baltijos kelias tapo esminiu lūžiu kovoje už Nepriklausomybę, pasakęs aiškų „taip“ Lietuvos valstybei. Kartu ir mūsų kaimynių – Latvijos bei Estijos.
Kokia gili prasmė glūdi Baltijos kelyje, parodė jo dvidešimtmečio minėjimas. Nors beveik dvidešimties nepriklausomybės metų kelią dažniau lydėjo nusivylimai, žmonėse teberusena gyva Baltijos kelio laisvės, vilties ir tikėjimo dvasia.
Visgi tenka prisijungti prie Nepriklausomybės šauklio poeto Justino Marcinkevičiaus palinkėjimų, „kad Baltijos kelias mus visus privestų stabtelti ir bent trumpam pagalvoti – kur esame, iš kur atėjome ir kur einame“. Politinė rugpjūčio 23-sios savaitė tik patvirtino, kad susimąstyti tikrai būtina.
Išskirčiau du paskutinės savaitės momentus. Pirmas – tai Prezidentės Dalios Grybauskaitės skambutis Rusijos vadovui Dmitrijui Medvedevui. Kitas – visus žanrus apjungiantis politinis spektaklis dėl Seimo pirmininko Arūno Valinsko.
Šalies vadovę galbūt būtų galima ir pasveikinti su tokiu žingsniu, jei jos skambutį vertintume vien tik kaip patį faktą. Juk gerai, kai Prezidentė aukščiausiu lygiu rūpinasi valstybės reikalais. Tačiau pati D.Grybauskaitė sukūrė neigiamą pokalbio su Rusijos vadovu kontekstą, prieš tai pareiškusi, jog Lietuvos vežėjai patys kalti, kad jų nepraleidžia rusų muitininkai.
Todėl skambutis D.Medvedevui tapo ne lygiaverčiu dviejų valstybių vadovų dalykiniu pokalbiu, o tiesiog vienos šalies prašymu pasigailėti. Žinant, kad Rusijai patinka geraširdės motinos vaidmuo, tenka konstatuoti, jog toks D.Grybauskaitės skambutis padarė meškos paslaugą tolesniems Lietuvos – Rusijos santykiams. Juolab, kai uždarius Ignalinos AE tapsime dar labiau priklausomi nuo rytų kaimynės energetikos. Juk šį kartą taip lengvai ir aklai paaukojome dvidešimt devynias vežėjų kompanijas ir Ukmergės pieninę. Beje, puikiai žinodami, kad Rusija aukas taip pat mėgsta. Todėl nuolatos reikalauja naujų. Be abejo, prasižengę ir nesąžiningi turi būti baudžiami, tačiau politinė procedūra šiame konflikte priminė arklio statymą paskui vežimą.
Politinis spektaklis su A.Valinsku – seniai išbandytas metodas dėmesiui nukreipti, kuomet valdžios sluoksniams reikalinga įvykdyti juodąsias, valstybės ir visuomenės interesus išduodančias, aferas. Kadangi jau trečius metus gyvename šokdinami Leo sandorio, greičiausiai dėl jo palankios baigties Maximai ir pasirinktas Seimo primininko scenarijus. Juk artėja rugsėjo 4-oji, kuomet teks pradėti dėlioti taškus ant „i“ Leo LT istorijoje. Tokiam spektakliui A.Valinskas labai tinkama persona.
Eilę metų vieša paslaptimi buvę jo gyvenimo ir veiklos istorijos suaktualintos reikalingu metu ir reikalingoje vietoje. Jau pats A.Valinsko „ėjimas į politiką“ nieko gero nežadėjo Lietuvai, bet tapo pačiu geriausiu šou jo veikloje. Tapimas „vienu iš trijų“ užprogramavo tą skandalą, kuriuo šiandien ir bandoma pridengti Leo LT aferą. Nežinia kiek iš 186 tūkstančių balsavusiųjų 2008 m. Seimo rinkimuose už TPP dabar jau suprato, kad valinskams ir co ne vieta politikoje, tačiau labai norėtųsi, jog šįkart jie neužkibtų ant aferas Lietuvoje kurpiančių struktūrų jauko ir neįsijaustų į politinį spektaklį dėl A.Valinsko.
Po to, kai Prezidentė D.Grybauskaitė pasirašė „NDX energijai“ palankias įstatymų dėl Leo LT pataisas, Vyriausybės nariams tenka griebtis įmantrių gudrybių. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas apskritai net pradėjo sekti pasakas apie Leo istoriją su laiminga valstybei pabaiga. Tenka priminti, kad ši afera pradėta 2007 m. Gedimino Kirkilo Vyriausybės pateiktu Atominės elektrinės įstatymu visą laiką buvo lydima klaidinančių veiksmų. Tačiau jei prieš dvejus metus visuomenės dėmesiui nukreipti pakako rentų klausimo, tai dabar baiminamasi, kad vien Seimo pirmininko skandalo gali nebepakakti. Todėl rugsėjo 4 d. išvakarėse pradėtos kaitinti aistros dėl slapto CŽV kalėjimo. Net pabandyta paskirti rentas Kovo 11-sios signatarams: Petrui Vaitiekūnui ir pagarsėjusiam „valstybininkui“ Albinui Januškai.
Artėjant galutiniams sprendimams dėl Leo LT likimo, visuomenės dėmesį nukreipiančios temos bus aštrinamos iki maksimumo. Tai vaizdžiai atsispindi vieno Maximos interesus nuolatos ginančio šalies dienraščio puslapiuose. Todėl tikrai verta įsiklausyti į minėtą poeto palinkėjimą – stabtelti ir bent trumpam pagalvoti. Tikiu, kad žmonės, kuriuose teberusena gyva Baltijos kelio laisvės, vilties ir tikėjimo dvasia, pajėgs pasipriešinti valdžios kurpiamoms aferoms.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
