Lietuvos ekonomikai esant krizinėje situacijoje, ženkliai mažėjant įvairioms socialinėms išmokoms, didėjant bedarbystei, eiliniam Lietuvos žmogui išgyventi darosi vis sunkiau. Kuo toliau tuo vis didesnę šeimos biudžeto dalį tenka skirti trims pagrindinėms išlaidų grupėms – maisto produktams, komunalinėms paslaugoms ir vaistams.
Nors nuo nepriklausomybės atkūrimo visos Lietuvos valdžios deklaravo apie rinkos ekonomikos sukūrimą Lietuvoje, nors formaliai visą laiką egzistavo ir šiuo metu veikia konkurencijos užtikrinimo institucijos (Konkurencijos taryba), kaip tik šiuose socialiai labai jautriuose ekonomikos segmentuose įsivyravo oligopolinės monopolinės struktūros. Be maisto produktų, be būsto išlaikymo išlaidų, be vaistų nei viena šeima ar atskiri visuomenės nariai apsieiti negali. Va čia ir nusitaikė mūsų didieji „verslininkai“. Nekūrė naujų pramonės gamybos pajėgumų ar naujų gamyklų – jas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Sukūrė prekybos, energetikos, farmacijos įmonių monopolius. Neliesdami pirmų dviejų, panagrinėkime padėtį vaistų prekybos sferoje.
Tikriausiai kiekvienam aišku, jog bet kokiu atveju susirgęs žmogus iš paskutiniųjų pirks jam reikalingus vaistus, kad ir kiek jie bekainuotų. Ypatingai tai liečia pagyvenusius žmones, žmones gaunančius mažas pajamas, pensininkus. Tokia situacija ir naudojasi vaistų prekybos tarpininkai, neišskiriant ir kai kurių gamintojų. Kainos keliamos pamirštant bet kokį padorumą, neatsižvelgiant, kad žmonių mokumas turi tam tikras ribas, kad kenčia kiti žmonių poreikiai. Valdžia, negalėdama nematyti susidariusios situacijos, bando imtis kažkokių veiksmų, kažką bando tirti ir konkurencijos institucijos. Graudu darosi kada matome, kaip Sveikatos ministerijos klerkai perka vaistus kainų kontrolės tikslu, pateikia rezultatus ministrui, kad kainos nerealios, o ministras apie tai informuoja visuomenę. Visa kova prieš kainų kilimą tuo ir baigiasi. Tai galima pavadinti kovos imitacija. O juk farmacijos sferoje sukasi milijardai.
Norint bent šiek tiek suvaldyti situaciją vaistų prekyboje, reikia kardinalių sprendimų. Kaip vienas iš jų galėtų būti įkurta pelno nesiekianti, valstybės kontroliuojama įmonė, kurios pagrindinė funkcija būtų didmeninis vaistų užpirkimas valstybės mastu. Tokia įmonė, pirkdama vaistus dideliais kiekiais, galėtų derėtis su gamintojais dėl geresnių pirkimo sąlygų, dėl optimalių kainų, dėl priimtinų pateikimo terminų. Gi mažmenine prekyba galėtų užsiimti visos, kad ir labai mažos vaistinės, turėdamos atitinkamas sąlygas bei reikalingus leidimus. Vaistus įvairiais kiekiais visiems vienodomis sąlygomis jos galėtų pirkti iš minėtos didmeninės įmonės. Vyktų normali konkurencija mažmeninėje rinkoje, todėl vartotojas už vaistus mokėtų optimalią kainą.
Suprantama, kad tokie siūlymai sutiks milžinišką pasipriešinimą. Juk reiktų išardyti jau susiformavusią, finansiškai labai galingą struktūrą. Tam reikalinga stipri politinė valia, kurios bent šiuo metu valdžioje nematyti.
Arvydas Akstinavičius, Socialdemokratinės minties instituto valdybos pirmininkas
