Socialinės problemos Lietuvoje, atrodo, jau pasiekė tą ribą, kurioje drąsiai galima taikyti istorinę frazę, kad viršūnės nebegali valdyti, o apačios nebenori gyventi kaip anksčiau. Ta kritinė riba, aišku, puikiai atsispindi statistikos rodikliuose. Tai emigracija, socialinė nelygybė, skurdas, nedarbas ir t.t. Tačiau ilgą laiką blogėjant šiems rodikliams, viešojoje erdvėje tebedominavo liberalūs laisvosios rinkos patarimai, kuriais vadovaujantis buvo einama viena kryptimi – socialinės problemos tik gilėjo. Alternatyvi LLRI dėstomai pozicijai nuomonė socialiniais klausimais sunkiai prasimuša į viešumą. Tiesa, pastaruoju metu, galbūt suvokus grėsmingą padėtį, visuomenei pateikiama daugiau socialiai orientuotos politikos šalininkų idėjų, vertinimų. Tačiau tam, kad socialinėje politikoje įvyktų teigiamas virsmas vien teisingų siūlymų, įžvalgų viešojoje erdvėje nepakanka. Reikalingi politiniai sprendimai ir politinė valia. Tai, ko, deja, stipriai stokojama.
Vargu ar to galima tikėtis iš dabartinės valdančiosios daugumos. Ją sudarančios partijos aiškiai yra deklaravusios savo liberalią dešiniąją kryptį – kas logiškai atsispindi praktiniuose veiksmuose. Be to Vyriausybės sprendimai dažnai priimami tik su LLRI patarimais ar rekomendacijomis, o ir pačiame ministrų kabinete svarbius postus užima buvę šio instituto vadovai. Tad norėti socialiai teisingų sprendimų visuomenės labui vargu ar beįmanoma. Vis dėlto stebina valdančiųjų atsakomybės stoka ir atsainus požiūris į žmogaus problemas, kuomet Vyriausybės kancleris, kalbėdamas apie augančias kainas, pareiškė: „tikrai apgailestaujame, kad tos kainos kyla, bet neįsivaizduoju, ką čia Vyriausybė galėtų padaryti“. Tikriausiai į tokį pasakymą beliktų atsakyti – kam visuomenei tokia valdžia, kuri negali nieko padaryti.
Praėjusią savaitę įvykę netiesioginiai didžiausios Seimo opozicinės frakcijos atstovų debatai su Prezidente socialine tematika taip pat nesuteikia vilčių, kad artimiausiu metu būtų priimti esminiai kompleksiniai sprendimai šioje srityje. Valstybės vadovė konstatavo, jog norėdami geriau gyventi, žmonės turi daugiau dirbti ir nebūti išlaikytiniais. Į tai vienas iš LSDP vicepirmininkų atsakė replika, kad „Prezidentė nemato paprastų žmonių problemų. Lietuviai nėra tinginiai, nes kai jie nuvažiuoja dirbti į kitą šalį, juos giria už tai, kad jie labai darbštūs, bet ten jiems sudaromos sąlygos ir normalus darbo užmokestis“. Teisus LSDP vicepirmininkas kalbėdamas apie lietuvių darbštumą, tačiau būtent valdžios priedermė ugdyti orų pilietį, sudaryti jam galimybes ne gyventi iš pašalpų, o dirbti ir gauti padorų atlygį už darbą. Visos valdžios nevengė spekuliuoti išlaikytiniais – kai prieš rinkimus numesti papildomi litai socialinėms išmokoms lemdavo ir didesnį balsų skaičių geradarei partijai. 2001-2008 m. valdymo laikotarpiu LSDP tokiais veiksmais ne tik pranoko savo pirmtakes, bet visuomenės mąstyme suformavo gero pono ir vergo santykius. Todėl nekeičiant mąstymo ir požiūrio, kalbėti socialinėmis temomis – tai reiškia toliau spekuliuoti žmonių jausmais bei lūkesčiais. Ir nors viršūnės nebegali valdyti, o apačios nebenori gyventi kaip anksčiau, tačiau teigiami pokyčiai socialinėje srityje dar gali greitai neatsirasti. Pirmiausia valdžios struktūrose turi rastis kitaip mąstančių. Tačiau viršūnės (nėra didelio skirtumo ar šiandien tai vadintųsi Seimo pozicija ar opozicija), atrodo, rezervų jau nebeturi. Mąstymas toks, kad, pavyzdžiui, net Seimo narių socialdemokratiškumas matuojamas per kadenciją dovanotų skalbimo mašinų, prieš rinkimus išdalintų kuprinių ar kibirų bulvėms kasti skaičiumi. Toleruojama pagyrūniška eilės verslininkų labdara ar net siūlymai milijoną paskirti pensininkų pensijoms, kai jų įmonėse net ne visi dirbantieji gauna minimalią algą arba tiesiog mokama vokeliuose (vietoj pasipuikavimo labdaros akcijose gal derėtų savo darbuotojams oficialiai padidinti darbo užmokestį iki dviejų ar bent 1,5 MMA). LLRI patarimai vertinami labiau negu mokslininkų, specialistų darbais pagrįstos išvados, rekomendacijos, nors pats laikas būtų pripažinti, kad LLRI laukiniu liberalizmu grindžiami siūlymai lėmė valstybės ir visuomenės ekonominio socialinio gyvenimo prarają.
Visuomenė gi tradiciškai turi du kelius padėčiai keisti: evoliucinį – rinkimų arba revoliucinį. Kurį pasirinkti? Renkamasi paprastai pagal visuomenės potencialą. Juk valdžią įveikti galima mąstant ir be aukų arba su vėzdu rankoje ir nuostoliais.
