Prarasta karta, beviltiška visuomenė...Tokių ar panašių epitetų lietuvių tautos atžvilgiu iš pačių lietuvių pastaruoju metu galima prisiklausyti apsčiai. Dalinai su tais praradimais, beviltiškumais galima sutikti. Tačiau būtina išsiaiškinti ir išaiškinti to priežastis. Juk pati iš savęs tauta nėra beviltiška. Kitaip nebūtume turėję progos ir galimybės švęsti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo.
Šiemet minėsime Baltijos kelio dvidešimtmetį. Stebint neseniai vykusius šventinius renginius, galima buvo įsitikinti, kad lietuvių tautos valstybingumo dvasia tikrai gyva. Galbūt ji prislopinta, galbūt užgožta, bet gyva. Kaip ir prieš dvidešimt metų, daugiatūkstantinė minia, pakylėta tautiškumo, dvasingumo pratrūkdavo skanduote „LIE-TU-VA“.
Taigi, tautos vidinis pasaulis gyvas. Gyvos ir žmogiškosios vertybės. Tačiau jau daug metų jos buvo ne puoselėjamos, o slopinamos. Todėl šiandien tiek praradimų ir toks beviltiškumas. Todėl šiandien vyrauja turto kultas, pilvo užpildymo klausimas ir politinis popsas. Kokia to priežastis?
Beveik 20 metų link praradimų ir beviltiškumo visuomenę nuolatos stūmė dominavusi politika, paremta aklu valdžios siekimu, kova dėl įtakos sferų, merkantiliniais turtiniais interesais, kuomet žmonės buvo verčiami įkaitais ir įrankiais, o ne ugdomi piliečiais. Tokios politikos bruožai ypač išryškėjo nuo 1992 metų. Jos priešakyje buvo Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. Tokia politika jiems buvo paranki, abu siekė dvipartinės sistemos įtvirtinimo Lietuvoje, kuomet politinė švytuoklė anksčiau ar vėliau garantuotų grįžimą valdžion, ją praradus. Tendencijos ir siekiai liko iki šiol. O šių dviejų partijų rišančiąja grandimi tapo LEO.LT. Nors jos abi yra tipiškos nomenklatūrinės, ekonominiu socialiniu vertinimu dešiniosios partijos, tačiau ir toliau stengiamasi išsaugoti dirbtinai sukurtą kairės-dešinės mitą. Taip patogu ir privatininkams iš „NDX energijos“. Už palankų jiems sprendimą dėl LEO.LT, ateityje „Maxima“ deramai atsidėkos šioms dviems partijoms. Dvipartinės sistemos kūrimas taip pat atitinka jų interesus.
Nuo 1992 metų A.Brazausko ir V.Landsbergio partijos pasikeisdamos nuolatos būdavo valdžios viršūnėse su trumpa kiek ilgiau nei pusmetį trukusia pertrauka po 2000 metų Seimo rinkimų. Kaip jie to nenorėtų, bet jiems abiems tenka didžiausia atsakomybė už visuomenės praradimus ir beviltiškumą. Teisus buvo poetas Justinas Marcinkevičius dar 1991-1992 m. kūrinyje „Politika“ įžvelgęs rimtą problemą: „Peilis sutinka peilį,/ ir jie susikimba:/ žybčioja ašmenys,/ rėkia plienas -/ kas kurį./ Bet vis tiek lieka peilis./ Vienas kažką mylėjo./ Kitas kažko nekentė./ Nukrito sulaužytas/ žodis „tėvynė“./ Kaip kardas, kuriuo/ nepasidalinom.“
Netinkama valdžios politika yra priežastis, kuri visuomenėje sukelia negatyvias pasekmes. Tai silpnina valstybės imunitetą išoriniams veiksniams. Praėjusią savaitę sužinojome, kad Maskva rimtai planuoja įvesti „ruso kortą“. Kokias pasekmes toks sprendimas gali turėti Lietuvai, didžia dalimi priklausys nuo mūsų pačių. Valdžios „nuopelnus“ šiuo klausimu, manau, ką tik simbolizavo užsienio ministras V.Ušackas, suteikdamas Lietuvos „Tūkstantmečio žvaigždės“ apdovanojimą buvusiam Rusijos diplomatui žvalgybininkui D.Cvetkovui.
Tikiu, kad tiek metų slopintą tautos pilietiškumo ir patriotiškumo dvasią turėtų pakylėti Baltijos kelio 20-metis. Norėtųsi, jog tas nuostabus 1989-ųjų jausmas prasiveržtų nauja energija, kuri ne tik apsaugotų Lietuvą nuo užsienio šalių nedraugiškų kėslų, bet pagaliau priverstų valdžią keisti visuomenės žlugdymo politiką į žmogiškąsias vertybes ir valstybingumą puoselėjančią.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
