Šiandien Gabija skaičiuoja, kad numetė daugiau nei 95 kilogramus. Paklausta, kaip gi jai pavyko, ji atsako paprastai:
„Stebuklai ir paslaptys neegzistuoja, tačiau egzistuoja nuoseklumas ir faktai. Kalbant apie faktus: jeigu esi kalorijų deficite – svoris krenta, jeigu pertekliuje – auga, o jeigu suvartoji tiek, kiek sudegini – svoris palaikomas toks pats.“
Kaip ji sako, stebuklingas gyvenimo būdo receptas taip pat neegzistuoja, bet yra receptai, kuriantys mažus kasdienybės stebuklus. „Nėra taip sudėtinga, jeigu taikai paprastą požiūrį“, – šypteli pašnekovė.
Vengdavo lipti ant svarstyklių
Didžiausias svoris, kurį Gabija sako žinanti kada nors pasiekusi, yra 183 kg. Bet yra įsitikinusi, kad jis buvo ir didesnis – tiesiog atsisakydavo lipti ant svarstyklių.
„Atsisakyti žiūrėti į faktus buvo vienas mano pagrindinių įpročių“, – sako ji.
Jeigu ne naują ritmą atnešusi augintinė, nežinia, kada būtų prisiruošusi kažką keisti, nes, kaip pati sako, gyveno apatijos burbule ir tikrąją situaciją tiesiog ignoravo.
„Gyvenime atsiradus Vėtrai, jaunam ir veržliam kasdienos papildymui, supratau, kad arba teks keisti šuns šeimininką, arba šeimininkas turi keistis pats.
Atsisveikinti su ja atrodė kaip didesnis iššūkis nei akivaizdus faktas, kad reikia daryti išvadas savo gyvenimo būde, kad galėčiau atliepti jos poreikius“, – vieną iš motyvų įvardijo G. Masionytė.
„Norintiems numesti svorio, nerekomenduočiau traktuoti augintinio įsigijimo kaip priemonės tikslui siekti. Psichologinės ir fizinės gyvūno gerovės užtikrinimas yra ilgalaikis įsipareigojimas ir neturėtų būti grindžiamas impulsyviai priimamais sprendimais“, – priduria ji.
Prie tikslo išsikėlimo prisidėjo ir tai, kad pamačiusi seną nuotrauka, nesusižavėjo tuo, ką pamatė – mergina pasakoja, kad nebetenkino nei išvaizda, nei savijauta, tad atėjo metas kažką keisti. Keli kilogramai jau buvo ištirpę, tačiau priešakyje laukė dideli pokyčiai:
„Atskaitinė svorio riba, nuo kurios tikslingai skaičiuoju ir seku svorio kritimą, yra 175 kg. Ties ja pradėjau kelionės fiksavimą. Nusprendžiau lipti ant svarstyklių, įsivertinti, kokia yra reali situacija, nuo kurios judėsiu pirmyn.“
Raktas – balansas
Gabija išsikėlė tikslą atsikratyti 100 kg. Kaip pati pasakoja, pirmuosius 10-15 kg nusprendė mesti savo jėgomis.
„Norėjosi iš karto kreiptis į specialistus, bet kaskart, kai kreipdavausi, tai nesibaigdavo gerai – numesdavau visas programas ir planus. Tų kartų buvo ne vienas ir ne du, o ir kiekvienas už praėjusį vis sunkesnis ir skaudesnis.
Supratau, kad dienos pabaigoje tai yra mano pasirinkimai, todėl pati turiu aktyviai domėtis. Pirmiausia reikėjo sau įrodyti, kad noriu ir galiu keisti savo gyvenimo būdą“, – pasakojo G. Masionytė.
Numetusi pirmą dešimtį kilogramų, patvirtinusi sau norą keistis, mergina kreipėsi pagalbos – nuotoliniu būdu jai sudaryta mitybos ir sporto programa. Kaip pati sako, jų nuosekliai laikėsi 11 mėnesių.
„Vėliau po truputį pradėjau taikyti bendras gaires ir galiausiai perėjau prie principo, kad 80 proc. mitybos sudaro švarus, pilnavertis maistas, 20 proc. – bet kas, ko noriu.
Nieko nesu atsisakiusi, kasdien išbandau vis daugiau, tiesiog atsirado ribos“, – pagrindinį mitybos principą, kuris padėjo numesti svorio, įvardijo pašnekovė.
Kaip diena ir naktis skiriasi ir jos kasdienis fizinis krūvis – jei anksčiau didžiąją dalį dienos praleisdavo sėsliai, dabar retai pamatysite Gabiją sėdinčią vietoje:
„Jei tik galiu pasirinkti, visada renkuosi aktyvumą ir judėjimą. Ne dėl to, kad tai daryti reikia, o dėl to, kad nuoširdžiai džiugina.“
Pokyčiai nebūna lengvi
Vis tik, paklausta, ką keisti buvo sunkiausia, mergina šypteli – viską. „Man atrodo, kad kiekvienas įprotis yra labai sunkiai keičiamas – ne veltui tai yra įprotis.
Pavyzdžiui, mitybos įpročiai: atrodo, kad teoriškai kaip ir viską žinai, o kai pradedi domėtis ir taikyti realybėje, supranti, kad nieko nežinai. Beveik tą patį sakyčiau apie meilę sau: atrodo teoriškai visada myli, bet realybėje, kol neperteiki to veiksmais, nesupranti tikrosios vertės“, – pastebi G. Masionytė.
Gabija jau atsikratė daugiau nei pusės svorio, nuo kurio pradėjo savo svorio metimo kelionę – ištirpo jau maždaug 95 kg. Ir nors jau ilgą laiką gyvena taikydama naująsias išmoktas gyvenimo būdo taisykles, iki pat šiandien būna sunku:
„Pačioje pradžioje, svoris krenta greitai, motyvuoja besikeičiantys skaičiai, geresnė savijauta. Bet anksčiau, dažniau nei vėliau, motyvacija dingsta ir tuomet kyla klausimas, iš kur jos gauti.
Tokiais atvejais bandau remtis į tai, kad šis kelias labiau vertas juo eiti nei neiti. Nes, iš tiesų, grožis slypi procese, o ne rezultate.“
Paklausta, iš kur visgi turi tiek valios, nes toli gražu ne kiekvienas pajėgtų numesti tiek kilogramų, G. Masionytė juokiasi, kad valios visiškai neturi, be to, ji kaip telefono baterija – bet kada gali išsikrauti.
„Stengiuosi mažiau kliautis tuo, ko negaliu sukontroliuoti ir daugiau remtis disciplina ir faktais. Naivoka tikėtis kasryt atsikelti užsimotyvavus, todėl vertingiau ugdytis pasitikėjimą savimi, kad darysi tai, ką turi, net tada, kai mažiausiai to nori.
Na, o ir pasitikėjimas tiek savimi, tiek kitu, visgi, ugdomas realiais veiksmais, o ne teorija“, – šypteli ji.
Krentantys kilogramai nublanksta prieš savijautą
Kilogramai ir toliau tirpsta, tai, kas kažkada buvo be galo sunku, šiandien jau tapo įprasta rutina. Tačiau ne svarstyklėse mažėjantys skaičiai džiugina labiausiai.
„Pirmiausia galiu pasidžiaugti pilnaverčiu gyvenimu ir tai, turbūt, yra pagrindinis laimėjimas. Aš tikiu, kad svoris nėra problema. Svoris yra problemos pasekmė – rezultatas, kuris matosi išoriškai ir kurį galima apčiuopti, pamatuoti.
Pati problema slypi gyvenimo būde ir pasirinkimuose. Ir galiausiai tampa našta dėl emocinės ir psichologinės būklės, disbalanso, kuris yra mūsų viduje.
Kur kas didesnis laimėjimas yra susikalibruoti tarp savų kraštutinumų, į kelionę įsidėti sąmoningumo žibintą ir pamatyti gyvenimą visiškai naujomis spalvomis.
Tiesa yra ta, kad svoris, kuris krenta, pačioje pradžioje atrodė kaip pats pagrindinis dalykas, dabar, turbūt, ta yra paskutinis, pagal svarbą. Jis reikšmingas tik tuo, kad pamatuočiau užsibrėžtą tikslą“, – sako pašnekovė.
„Ilgą laiką gyvenime atrodė, kad mano svoris skaičiuose yra didžiausia paslaptis. Čia galiu tik pasikartoti – paslapčių nėra. Yra tik tai, apie ką žmonės nenori kalbėti. Prieš du metus atvirai pradėjau apie tai šnekėti su savimi.
Šiandien skaičiuoju pusmetį, kai atvirai šios kelionės procesu dalinuosi su man protu nesuvokiamais tūkstančiais tų, kurie eina kartu. Be paslapčių, be kančių. O tiesiog nuoseklumu.
Mažais žingsneliais, bet į priekį. Ir taip kasdien. Nes kai per sunku dėl savęs – darai dėl kitų“, – apie savo „Instagram“ paskyroje @centneriukas fiksuojamus pokyčius kalbėjo G. Masionytė.
Kiek plastinių operacijų reikėjo?
